Vilniaus Sausio 13-osios mokytoja A. Vainoriūtė – apie profesinį kelią, specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus ir ypatingą apdovanojimą: „Esu labai dėkinga“

Praėjusių metų Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse vykusio šventinio koncerto metu Vilniaus metų mokytojo apdovanojimas buvo įteiktas ir Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos specialiajai pedagogei, pradinių klasių ir istorijos mokytojai Aurelijai Vainoriūtei. Šio švietimo bendruomenės, tėvų ir mokinių įvertinimo specialistė sulaukė už tai, kad itin didelį dėmesį skiria vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokymui, padeda jiems integruotis į visuomenę ir pasiekti neįtikėtinų rezultatų. Mokyklos bendruomenės teigimu, mokytoja geba įžvelgti išskirtinius kiekvieno vaiko gebėjimus bei išlaikyti pagarbos ir tvarkos santykį ugdant ypatingų poreikių vaikus.

– Aurelija, papasakokite, kaip nusprendėte savo profesiją sieti su švietimu? Galbūt darbas mokykloje – jūsų vaikystės svajonė?

– Tai tikrai nebuvo mano vaikystės svajonė – tapti mokytoja nusprendžiau ganėtinai vėlai, būdama dvyliktoje klasėje. Iki tol galvojau, kad būsiu šokėja, o gal – žurnalistė... Tačiau mano mokykloje buvo labai graži tradicija per mokytojų dieną pavaduoti mokytojus ir man teko laimė vesti pamokas pradinių klasių mokiniams. Jeigu iki tol dar nebuvau užtikrinta, ką noriu studijuoti, tai po tos dienos, kupinos vaikų meilės, džiaugsmo ir atviručių, supratau, kad noriu rinktis pedagogikos kelią.

– Esate specialioji pedagogė – mokote vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Kaip nusprendėte pasukti šia kryptimi?

– Iš pradžių galvojau, kad būsiu istorijos mokytoja, kadangi tai buvo viena mėgstamiausių mano pamokų. Tad baigusi mokyklą įstojau į tuometinį Vilniaus pedagogikos universitetą, kur pasirinkau istorijos pedagogikos studijas. Įgijusi bakalauro laipsnį pabandžiau įsidarbinti istorijos mokytoja, tačiau tuo metu būtent šios srities specialistų Vilniaus mokyklose netrūko.

Vėliau viena kolegė pasiūlė darbą administracijoje neseniai įkurtame dienos socialinės globos centre. Atsimenu, ji pasakė, kad ten bus specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ir paklausė manęs, ar aš nebijosiu. O aš pagalvojau – o kas gali būti baisaus? Juk tie vaikai – tokie patys žmonės, kaip ir mes, tik jiems galbūt reikia daugiau pagalbos.

Tad padirbusi ten susipažinau su specialiųjų ugdymo poreikių vaikais, supratau, kad norėčiau prisidėti prie jų gerovės, įstojau į specialiosios pedagogikos magistro studijas ir jau būdama pirmame kurse pradėjau dirbti Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijoje, kurioje aštuonerius metus dirbu iki šiol.

– Mokote ne tik pradinukus, bet taip pat vedate istorijos pamokas vyresnių klasių mokiniams. Ar jūsų darbo metodai, atsižvelgiant į vaikų amžių, skiriasi?

– Aš asmeniškai savo darbe stengiuosi kuo daugiau išnaudoti išmaniąsias technologijas – šiandien vaikų vien vadovėliu ir sąsiuviniu nesudominsi, tad svarbu įveiklinti ir technologijas, mokyti per patyriminius dalykus. Pavyzdžiui, šiandien mes su pradinukais per lietuvių kalbos pamoką keliavome į lauką, kur mokėmės daiktavardžių ir būdvardžių derinimo. T.y. vaikai pasakojo, ką matė aplinkui, koks tai daiktas ir kokia yra jo ypatybė. Mokiniams, ypatingai specialiųjų ugdymosi poreikių, svarbu suteikti kuo daugiau praktinių-patyriminių užduočių, kad mokytis būtų įdomu ir jie norėtų eiti į mokyklą. Man labai smagu, kai vaikai grįžta po atostogų ir kokie septyni iš devynių mokinių pasako, kad labai norėjo į  mokyklą – tuomet mano širdis džiaugiasi.

Na o su vyresnių klasių mokiniais, žinoma, reikia pasistengti labiau ir paieškoti kitų galimybių. Kadangi labai trūksta specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams skirtų dalykinių vadovėlių, tenka visas užduotis galvoti pačiai, tad čia ir darbo, ir pasiruošimo tikrai daugiau prireikia. 

– Mokytojo profesija yra ne tik labai reikalinga, bet taip pat – ir sudėtinga. Pasidalinkite, su kokiais sunkumais jums tenka susidurti profesiniame kelyje.

– Su iššūkiais tenka susidurti kone kiekvieną dieną, bet tuo tas mokytojo darbas ir yra žavus – niekada nėra vienodų dienų, rutinos. Tačiau tų sunkumų, su kuriais nebūtų įmanoma susitvarkyti, pasitaiko itin retai – dažniausiai tai emocijų proveržiai, mokinių nuotaikų kaita, kuri daro įtaką ugdymo procesui. Bet tai yra visiškai normalu – juk ir mums, suaugusiems, blogų dienų būna.

– Mokytoja dirbate jau aštuonerius metus. Papasakokite, kaip jums pavyksta metai iš metų išlaikyti motyvaciją ir entuziazmą mokyti?

– Didžiausi mano įkvėpėjai vienareikšmiškai yra vaikai – kai matai jų šypseną, emocijas, asmeninę pažangą tai veikia tarsi varikliukas, stumiantis judėti į priekį, stengtis dėl vaikų, mokytis kažką naujo, kad vėliau galėtum tai pritaikyti praktikoje. Žinoma, būna visokių dienų ir tikrai kartais tos motyvacijos pritrūksta, bet kai ateini į klasę ir pamatai vaikus – visos neigiamos emocijos pradingsta.

– Kokie, jūsų nuomone, yra didžiausi šio darbo privalumai?

– Kaip ir minėjau prieš tai, vienas didžiausių privalumų yra tai, kad mūsų darbas nėra monotoniškas – kiekviena diena kupina siurprizų, iššūkių, kuriuos reikia spręsti. Taip pat tai, kad dirbant su vaikais jauti didžiulę prasmę, ypatingai, kai matai jų šypsenas, nesuvaidintas emocijas, džiaugsmą. Kai supranti, kad gali jiems padėti pažinti pasaulį, prisidėti prie jų asmenybės formavimosi.

– Aurelija, kaip manote, kas yra geras mokytojas? Kokias svarbiausias savybes jis turėtų turėti?

– Atsakomybė, pagarba, empatija, humoro jausmas, mokėjimas kurti ryšį, būti vaikui ramybės uostu – kad jis jaustųsi saugus, mylimas, laukiamas, nebijotų atsiverti ir pasipasakoti, kai yra sunku, paprašyti pagalbos. Mokytojai neša didžiulę atsakomybę ir užima labai svarbų vaidmenį vaiko gyvenime, kadangi yra atsakingi ne tik už jų ugdymą, bet ir asmenybės augimą, tad atsidavimas savo darbui ir meilė vaikams yra tiesiog būtini.

– Praėjusiais metais sulaukėte Vilniaus metų mokytojo apdovanojimo. Sakykite, ką jums reiškia šis įvertinimas?

– Reiškia išties labai daug – tai yra mano pirmosios laidos, dabartinių aštuntokų tėvelių, dovana. Šiuos vaikus ketverius metus mokiau kaip pradinių klasių mokytoja, o nuo penktos klasės iki šiandien – kaip istorijos mokytoja. Kartu su šiais vaikais aš augau, tobulėjau, mokiausi kartu, jie buvo mano motyvacijos ir stiprybės šaltinis.

Niekas manęs neinformavo, kad esu viena iš kandidačių šiam apdovanojimui gauti, pranešė, kai jau laimėjau ir gavau iš sostinės mero kvietimą atvykti į renginį. Emocijų buvo daug – ir verkiau, ir drebėjau, ir jaučiau didžiulį dėkingumą, suvokimą, jog per šiuos aštuonerius metus padariau kažką gero.

Prisimenu, kaip kasmet eidavau į šiuos apdovanojimus ir džiaugdavausi už kitus mokytojus, už tai, kad jų darbas yra įvertintas, o dabar pati lipau ant tos pačios scenos ir ta akimirka, kai pamatai šalia jos laukiančius tėvelius ir mokinius, yra be galo jautri. Esu labai dėkinga.