Vilniaus metų vadovės apdovanojimą gavusi Edita Kaniavaitė – apie mokyklą, kurioje taisykles kuria patys vaikai

Praėjusių metų Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse vykusio šventinio koncerto metu Vilniaus metų vadovės apdovanojimas buvo įteiktas ir Volungės darželio-mokyklos direktorei Editai Kaniavaitei.

Šio švietimo bendruomenės, tėvų ir mokinių įvertinimo specialistė sulaukė už tai, kad per trumpą vadovavimo laiką ugdymo įstaigą pakeitė neatpažįstamai – tiek išore, tiek vidine darbo kultūra. Jos ir kolegų iniciatyva Volungė tapo mokykla, kurioje vaikai patys kuria savo taisykles, misiją ir tikslus, kadangi buvo pradėta diegti Nuolatinio tobulinimo metodologija, leidžianti sistemingai gerinti administracinius procesus, auginti pedagogų kompetencijas, stiprinti individualią mokinio pažangą ir ugdymosi pasiekimus.

– Edita, papasakokite kaip nusprendėte savo profesiją sieti su švietimu? Galbūt darbas mokykloje buvo jūsų vaikystės svajonė?

– Suvokimas, kad noriu būti mokytoja, man atėjo labai ankstyvame amžiuje. Tačiau nepasakyčiau, kad tai buvo mano svajonė. Greičiau – nesėkmingų patirčių pasekmė: pirmiausia darželyje, po to – vidurinėje mokykloje. Jaučiau stiprų vidinį norą daryti pokytį ir su šaknimis iš švietimo sistemos išrauti tų laikų „kultūrą“ – nurodinėjimą vaikams, nuolatinį drausminimą, neobjektyvų vertinimą, vaiko, kaip asmenybės, nematymą.

Todėl baigusi vidurinę mokyklą įstojau į pedagoginį universitetą, po jo – vienerius metus padirbau darželio auklėtoja, vėliau pakvietė dirbti direktoriaus pavaduotoja ugdymui, o būdama 24-erių tapau Vilniaus Pašilaičių mikrorajone esančio darželio vadove. 

– Galima sakyti, kad iškart po universiteto baigimo tapote ugdymo įstaigos direktore. Kaip jums pavyko taip greitai pakilti karjeros laiptais – palankiai susiklosčiusios aplinkybės ar bendruomenės pasitikėjimas?

– Manau, tiek palankiai susiklosčiusios aplinkybės, tiek bendruomenės palaikymas. Kai mane paskyrė eiti šias pareigas, jaučiau šiokias tokias vadovų abejones dėl mano jauno amžiaus ir patirties neturėjimo. Tačiau  Pašilaičių darželio-mokyklos vadove sėkmingai  pradirbau 35-erius metus.

Atsimenu, karjeros pradžia buvo tikrai nelengva – kai atidarinėjome naują darželį, vyravo sovietinė santvarka, buvo prekių ir paslaugų deficitas, sukomės kaip išmanėme. Patys gaminome žaislus, įvairias mokymo priemones, kūrėme edukacines erdves, stengėmės, kad kiekvienas vaikas darželyje-mokykloje jaustųsi saugus ir matomas. Kūrėme savo komandą taip, kaip mokėjome geriausiai, o sugrįžusi mintimis į tuos laikus suvokiu, kad jau tada darėme didelius pokyčius – stengėmės kurti įdomesnį ugdymo procesą, laužyti tuometinius standartus.

– Švietimo srityje dirbate daugiau nei 40 metų. Kaip manote, kokia vis tik turėtų būti ta mokykla, kad joje mokiniams būtų gera?

– Kiek visko daug reikia, kad taip iš tiesų būtų... Tačiau, mano nuomone, viso ko pagrindas yra pagarba vaikui. Svarbu matyti jį kaip asmenybę, neskirstyti, kuris „lengvas“ vaikas, o kuris – „sunkus“. Pastebėti, ko kiekvienam reikia individualiai: gal pailsėti ir atsitraukti, o gal – uždėti ranką ant peties ir paskatinti. Mokykla, kurioje mokiniams yra gera, leidžia kiekvienam siekti tikslų pagal savo gebėjimus ir galias, joje pasidžiaugiama kiekvieno vaiko pasiekimais – nesvarbu, ar mažais, ar dideliais.

– O kaip manote, ar Volungės darželyje-mokykloje mokiniams yra gera?

– Mes dedame labai daug pastangų, kad taip būtų. Galvojame apie kiekvieną  vaiką, stengiamės, kad kiekvienas jų jaustųsi pamatytas, išgirstas ir įvertintas – tiek specialius poreikius turintis, tiek itin gabus, tiek tas, kuriam galbūt reikia padrąsinimo ar apkabinimo. 

Mokykla yra gyvas organizmas ir natūralu, kad tų problemų, kurias reikia ne tik matyti, bet ir spręsti, atsiranda kone kiekvieną dieną. Tačiau matydama spindinčias vaikų akis, tėvelių šypsenas ir pasitikėjimą aš jaučiu, kad vaikams Volungėje yra tikrai gera.

– Su kokiais iššūkiais jums, kaip ugdymo įstaigos direktorei, tenka susidurti?

– Jų yra daug ir įvairių, tačiau didžiausias iššūkis – bandymas pakeisti mokytojų požiūrį ir įtikinti juos, kad ta akademinė pamoka, kurią mes prisimename prieš 10 metų ir daugiau, šiuolaikiniams vaikams nebetinka.
Mūsų mokyklos misija yra įkvėpti aistrą mokytis, o vizija – smagus mokymasis. Tačiau yra tokių mokytojų, kurie tuo netiki, jiems pamoka yra darbas ir jokių žaidimų čia būti negali, jiems svarbu „praeiti“ numatytą programą ir pasiekti tam tikrų rezultatų.

Nors pamokos – darbas, tačiau, mano nuomone, sužadinę vaikams norą ir motyvaciją mokytis, pritaikę užduotis prie kiekvieno vaiko individualių gebėjimų mes turėsime daug geresnį rezultatą.

– Kartu su dar 12 sostinės pedagogų gavote Vilniaus metų vadovės apdovanojimą. Sakykite, ką jums reiškia šis įvertinimas?

– Man tai buvo labai didelė staigmena, dėl kurios pasistengė visa Volungės bendruomenė. Labai tai vertinu. Iš tiesų šis apdovanojimas yra ne mano, o visų mokykloje dirbančių žmonių, o ypatingai mokytojų, nuopelnas. Per keturis mano darbo metus šioje įstaigoje mes keitėme viską – mokyklos erdves, edukacinę aplinką, ugdymo procesus, turėjome labai daug pokalbių, įvairių diskusijų... Šie pokyčiai patiko tikrai ne visiems – nemažai mokytojų išėjo, pasikeitė kolektyvas, bet užtat šiandien turime išties gerą rezultatą ir džiaugiamės kartu nueitu keliu.

– Viena iš priežasčių, kodėl jums buvo įteiktas šis apdovanojimas – Nuolatinio tobulinimo metodologijos diegimas Volungės darželyje-mokykloje. Galbūt galite plačiau pasidalinti, kas tai yra?

– Nuolatinio tobulinimo metodologijos iniciatorius yra mano pavaduotojas Adas Papartis, kuris su didžiausiu entuziazmu vos baigęs magistro studijas pradėjo diegti jį mūsų įstaigoje.

Nors šio metodo sudedamosios dalys Lietuvos švietimo bendruomenei nėra visiškai naujas dalykas, tačiau labai inovatyvus ir veiksmingas. Viskas prasideda nuo to, kad mokytojai, kartu su vaikais, susikuria savo klasės misiją ir sugalvoja bent kelias taisykles, kurių turi laikytis. Tuomet savo pažangą vaikai stebi  tam specialiai įrengtuose duomenų centruose, kur patys žymisi rezultatus – jeigu jiems pavyksta laikytis šių taisyklių, laukia apdovanojimas: vaikai važiuoja į kiną, eina į parką ar užsiima kitomis smagiomis veiklomis. 

Toliau – kiekvienas vaikas išsikelia savo asmeninį mokymosi tikslą ir lygiai taip pat tam tikros matavimo sistemos pagalba jis mato, kaip jam sekasi ir kokiais žingsniais jis eina savo tikslo link. Čia įsitraukia ir tėvai – du kartus per metus vyksta trišaliai susitikimai, kai mokytoja, vaikas ir tėveliai susirenka ir pasidžiaugia pasiektais pasiekimais bei padaryta pažanga arba aptaria, kas trukdė juos pasiekti.

– Kaip manote, kuo Volungės darželis-mokykla išsiskiria iš kitų sostinės ugdymo įstaigų?

– Manau, kad kiekviena mokykla kuria savo savitą ir ypatingą kultūrą. Volungė – labai inovatyvi, nebijanti išmėginti naujus dalykus, besiimanti įvairiausių iniciatyvų. Pavyzdžiui, jau keletą metų praktikuojame savivaldaus mokymosi dienas, kuomet vaikai kartą per mėnesį patys renkasi, kokią pamoką nori mokytis. Pradžia buvo sunki, bet vėliau šiuo sprendimu džiaugėsi ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, atsirado didesnė motyvacija dirbti, matome geresnius rezultatus.

Taip pat diegiame jau prieš tai minėtą Nuolatinio tobulinimosi metodologiją bei kuriame prasmingą projektą „Gerasis skaitymo virusas“, kur kiekvienas mokyklos darbuotojas, nepaisant jo pareigų – ar tai mokytojas, ar valytojas, ar valgyklos darbuotojas, direktorius,  – ateis į pamokas ir bent 10–15 min. per dieną skaitys vaikams.

Mūsų koridoriuose sukurtos edukacinės erdvės, supamieji lizdai, kur vaikai gali pailsėti, skaitymo, tylos erdvės, stalo žaidimai, nemažą dėmesį skiriame lauko žaliosioms erdvėms. Šiuo metu kuriame naują sistemą, kuri vadinsis „Turisto kelionė su gidu“ – jos metu vaikai naudodamiesi individualiais žemėlapiais keliaus po darželio-mokyklos teritoriją ir, užsidėję ausines, tyrinės ypatingas žaliąsias erdves: sliekų koloniją, inkilų parką, stebės orų kaitą, tyrinės, darys eksperimentus lauko įkurtoje laboratorijoje. Siekiame, kad vaikai kuo daugiau laiko praleistų lauke, todėl kuriame ir lauko klasę.

Tikiu, kad Volungės darželio-mokyklos filosofija „Gražiausias dalykas, kuriuo gali tapti, esi tu pats“ įgaus tikrą prasmę.