Vilniaus metų mokytoju išrinktas R. Pčalinas – apie pedagogo profesiją, novatorišką ugdymo procesą ir svajonių mokyklą

Praėjusių metų Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse vykusio koncerto metu Vilniaus metų mokytojo apdovanojimas buvo įteiktas ir pedagogui Rokui Pčalinui. Šio švietimo bendruomenės, tėvų ir mokinių įvertinimo „Saulės“ privačios gimnazijos chemijos mokytojas ir laboratorijos vadovas sulaukė už savo išskirtinį, novatorišką ir kūrybingą ugdymo procesą bei domėjimąsi naujosiomis technologijomis. „Moksleiviai, patiriantys susidomėjimą, nuostabą, atradimo džiaugsmą ir kūrybinę veiklą – laimingi mokiniai. O laimingas mokinys – sėkmingas mokinys“, – sako jis ir teigia, jog šis apdovanojimas – ne tik didelis džiaugsmas ir įvertinimas, bet ir atsakomybė.
 
„Tokie apdovanojimai – tikrai ne kasdieniai, todėl be galo džiaugiuosi bei jaučiuosi įvertintas, o ir motyvacijos atsirado dar daugiau. Tiesa, nors ir toliau dirbu taip, kaip dirbęs, tačiau vis tiek viduje jaučiu atsakomybę pateisinti metų mokytojo vardą“, – dalijasi R. Pčalinas.
 
Pamokose nestinga kūrybiškumo
 
Ir išties – sklando gandai, kad pedagogo pamokos – neeilinės. Savo mokinius Rokas bando  sudominti mokslą siedamas su kasdieniu gyvenimu, aktualiomis mokslinėmis naujienomis, kitais ugdomaisiais dalykais ir,  žinoma, kaip ir priklauso chemijos mokytojui,  eksperimentais. Tiesa, kai kurie jų kartais baigiasi ir visos mokyklos evakuacija. 
 
„Visuomet stengiuosi teorinę medžiagą mokiniams pateikti kuo įdomiau, naudoti kuo daugiau realaus gyvenimo pavyzdžių. Pavyzdžiui, kuomet Pasvalio rajone sprogo dujotiekis, tą pačią dieną su mokiniais aptarėme, kokios dujos išsiskyrė bei kokią žalą jos padarė. Vienuoliktokų pamokai esu parūpinęs tris automobilius – benzininį, dyzelinį ir dujomis varomą tam, kad galėtume patvirtinti hipotezę, ar tikrai pastarasis sukelia mažiausiai taršos. Per mano mokymo karjerą yra buvę ir tokių eksperimentų, kurie pasibaigė mokyklos evakuacija – tad mano pamokas sudaro ne tik žinios, bet ir žaidybiniai elementai, kurie, manau, mokiniams ir palieka didžiausią įspūdį“, – sako jis. 
 
12 metų mokykloje dirbantis pedagogas teigia su kiekviena diena savo darbą mylintis vis labiau, o šią profesiją pasirinkęs įkvėptas savo istorijos mokytojo – būtent jis padarė didžiausią įtaką tam, kokius ugdymo metodus Rokas naudoja ir savo pamokose. 
 
„Įkvėpimas tapti mokytoju atėjo dešimtoje klasėje, kuomet sutikau savo istorijos mokytoją ir pamačiau, kokius mokymo metodus pamokose naudoja jis. Mano akimis, jis buvo tiesiog fenomenalus pedagogas – ne tik be galo apsiskaitęs, pasiruošęs bet kokiai situacijai, bet ir charizmatiškas.  Jo pamokos buvo tokios įdomios, kad kai kurias jų atsimenu dar ir šiandien, o  smagiausia – kad dabar su šiuo mokytoju esame kolegos“, – dalijasi jis bei teigia, jog tam, kad sudominti moksleivius, vien žinių neužtenka – anot Roko, mokytojas turi būti įvairiapusiškai profesionali, charizmatiška ir savimi pasitikinti asmenybė.
 
„Gali būti be galo geras specialistas, bet jei tavo darbe vyrauja monotonija, nesugebi medžiagos perteikti įdomiai –  vaikai dėstomu dalyku nesusidomės. Žinoma, yra mokinių, kurie gali dirbti prie bet kokio mokytojo, bet jų yra vienetai – vaikus reikia užvesti taip, kad jie net drebėtų ir lauktų kitos pamokos, domėtųsi ir jai ruoštųsi“, – sako „Saulės“ privačios gimnazijos chemijos mokytojas. 
                                                                            
Pedagogas – tarsi aktorius ant scenos
 
Vis tik Rokas pripažįsta – nors labai mylintis savo darbą, kartais motyvacijos mokyti ar ruoštis pamokoms pritrūksta. Tačiau  tai, anot jo, visiškai normalu – daug svarbiau nei motyvacija yra disciplina. 
 
„Mokslo metų eigoje tikrai būna laikotarpių, kada jaučiuosi pavargęs, perdegęs ar neturintis motyvacijos. Ją, manau, kiekvienas turi skatinti, „pakurti“ pats – labiau savimi pasitikėti, pasidžiaugti net ir mažomis pergalėmis, suprasti, kad tai – laikina. Vaikai viską labai jaučia, todėl turi būti tarsi aktorius ant scenos ir įsivaizduoti, kad esi geriausioje savo versijoje, neleisti jiems užuosti kraujo kvapo (juokiasi). Pastaruoju metu jau išmokau vesti pamokas taip, kad vaikai net neįtartų, jog mano nuotaika bloga ar kad turiu kažkokių problemų namuose. Būna mokytojų, kurie jaučiasi perdegę, galbūt tuo metu jiems kažkas nesiseka, ir nusprendžia išsikrauti ant vaikų – vis tik esu įsitikinęs, jog savo asmeninių problemų į mokyklą neštis nereikėtų“, – sako  R. Pčalinas. 
 
Darbą mokykloje specialistas lygina su tekančiu šaltinėliu, kur niekas niekada nestovi vietoje, o paklaustas, kokia, jo nuomone, turėtų būti mokykla, kad joje mokiniams būtų gera, Rokas išskiria kelis kriterijus, tačiau bene svarbiausias – stipri pedagogų komanda.
 
„Ideali mokykla, žvelgiant iš mano, kaip chemijos mokytojo perspektyvos, turėtų turėti gerą laboratoriją, išvystytą sporto infrastruktūrą bei aiškią tvarką, be jokių viduryje metų besikeičiančių taisyklių. Taip pat tai turi būti vieta, kur mokiniai jaustųsi saugūs ir vertinami, žinoma, svarbu ir juos supanti stipri pedagogų komanda. Pastarasis kriterijus lemia labai daug – jei dirbi mokykloje, kurią sudaro mokytojai-kūrėjai, tada labai lengva ir smagu dirbti, tačiau jei į tą komandą patenka vadinami griovėjai, tada sunku visiems – tiek mokiniams, tiek ir patiems pedagogams“,  – sako „Saulės“ privačios gimnazijos chemijos mokytojas ir laboratorijos vadovas R. Pčalinas.