Vilniaus metų mokytojos vardą pelniusi Edita Navardauskienė: „Kiekvienas mokytojas turi suprasti šios profesijos galią ir įtaką vaiko gyvenime“

Šiais metais Mokytojų dieną Vilnius pasitiko tradiciškai sostinės pedagogus apdovanodamas už jų pasiekimus, kūrybiškumą, išskirtinę darbo kokybę ir bendruomeniškumą. Iš švietimo bendruomenės, tėvų, mokinių pasiūlytų 128 kandidatų šįkart buvo išrinkta 13 laureatų, kuriems šventinio koncerto metu buvo įteikti asmeniniai ekslibriai ir piniginiai apdovanojimai. 

Vilniaus metų mokytojo vardas šiemet buvo suteiktas ir lopšelio-darželio „Pasakaitė“ priešmokyklinio ugdymo pedagogei Editai Navardauskienei. Priešmokyklinio  ugdymo programa savo darbe neapsiribojanti specialistė buvo apdovanota už tai, kad mažųjų lavinime taiko netradicines mokymo priemones, inicijuoja šiuolaikinių technologijų naudojimą, kartu su komanda sukūrė ne vieną edukacinę užduotį vaikams bei bendrystės ir socialinio-emocinio ugdymo programą „Mažieji jausmų tyrinėtojai“. 
 
– Edita, kaip jūs nusprendėte tapti mokytoja ir kas jus įkvėpė pasirinkti šią profesiją?

– Iš tiesų pasirinkimas tapti mokytoja buvo labai atsitiktinis ir nulemtas tam tikru momentu susiklosčiusių aplinkybių, kurių pasekoje ir atradau profesines pedagogikos studijas. Čia besimokydama ne tik gilinau savo akademines žinias, bet ir  turėjau galimybę dar labiau įgalinti savo kūrybinius gebėjimus ir suprasti, kad mano asmeninės savybės, tokios kaip meilė vaikams, smalsumas, mokėjimas klausytis, geranoriškumas, noras keistis ir keisti yra tinkamos mokytojo profesijai. 
 
– Ne paslaptis, kad mokytojo profesija yra ne tik labai reikalinga, bet ir sudėtinga. Gal galite pasidalinti, su kokiais iššūkiais ir sunkumais jums tenka susidurti?
 
– Iššūkių ši profesija turi tikrai labai daug. Pavyzdžiui, dirbant mokytoju reikia pajausti, kaip užmegzti ryšį su šiuolaikiniu vaiku, nuolatos taikyti derybų įgūdžius, gebėti valdyti savo jausmų pasaulį ir leisti vaikams galvoti, jog esate superherojus, nepaisant to, kad kartais nuo visų iškilusių problemų, reformų, metodų gausos apima ir pasimetimas, ir baimė, ir neužtikrintumas. O kur dar mokėjimas atliepti individualius kiekvieno vaiko poreikius ir parinkti jiems tinkamiausią ugdymo, mokymo metodą, pažinti savo ugdytinių tėvus, įsiklausyti į jų nuomonę, norus. Taip pat – išmokti organizuotai dirbti, kad nenukentėtų ir asmeninis gyvenimas bei savišvieta, nenustoti ieškoti įkvėpimo šaltinių, drąsiai priimti įvairių pokyčių bangą, nuolat reflektuoti ir apmąstyti, kaip dirbu, ko pasimokiau iš savo klaidų. Kiekvienas mokytojas šiuos iššūkius priima skirtingai, bet jie - neišvengiama mūsų darbo dalis.
 
– O kaip po iššūkių kupinos darbo dienos atsipalaiduojate ir pasiruošiate rytojui? Kaip jums pavyksta išlaikyti entuziazmą?
 
– Nemeluosiu sakydama, kad entuziazmą savyje tenka kūrenti nuolatos. Tai padaryti padeda labai žemiški įkvėpimo šaltiniai – laikas su šeima, kelionės, teatras, koncertai, gurmaniškos vakarienės su draugais, sportas, saulėtos vasaros dienos prie jūros, buvimas gamtoje, galų gale – laikas su savimi, kai galiu savo mintis nuraminti svajojant, mėgaujantis kavos puodeliu, klausantis intelektualaus turinio tinklalaidės ar skaitant geras knygas. Tada aš atsipalaiduoju, o po atsipalaidavimo ateina ir įkvėpimas.
 
– Edita, kalbant su jumis sunku nepastebėti, kad, nepaisant tam tikrų sunkumų, jums labai patinka jūsų darbas. Kaip manote, kokie yra didžiausi jo privalumai, teikiantys jums džiaugsmą ir pilnatvės jausmą?

–  Galimybė būti šalia vaikų, juos mokyti, kartu žaisti, tai lyg nuolatos plūduriuoti apsikabinimų, šypsenų, netikėtumų, šilumos ir džiaugsmo upėje. Per dieną turiu galimybę įsikūnyti ir  į daugelį vaidmenų: ne kartą savo mažųjų draugų buvau pavadinta mama, kuriai teko ir stipriai apkabinti, ir priglausti, ir įtikinti, kad liūdesį, baimę greitai pakeičia išdaigos, linksmybės ir staigmenos; vaikams atsidūrus lyg „mūšio lauke“ kartais tenka būti ir derybininke, kuri išklauso,  padeda surasti kompromisus. O kur dar gaunami padėkos žodžiai iš vaikų tėvelių, mažųjų laiškai, piešiniai su širdį šildančiais sakiniais: „Jūs esate pati geriausia mokytoja, aš jus myliu“. Taip pat – kiekvieną rugsėjo pirmąją aplankymai ir gaunamos gėlės iš buvusių ugdytinių, nors po mūsų draugystės ikimokyklinėje įstaigoje jau praėję daug metų. O galiausiai, pats svarbiausias privalumas iš visų - tikėjimo jausmas, kad mano buvimas šalia mažojo žmogaus nors dalele prisideda prie teigiamų, motyvuojančių ir nuoširdžių vaikų gyvenimo patirčių kūrimo.
 
– Tikriausiai daugelis mokykloje turėjo mokytoją, kuris buvo tarsi autoritetas ir lig šiol išliko mūsų atminty. Galbūt ir jūs turėjote tokį mokytoją? Jei taip, kokios jo savybės jums paliko įspūdį?
 
– Mano mokyklinės atminties prisiminimuose išlikęs ne konkretus mokytojo portretas, bet tam tikros kiekvieno pedagogo savybės ir bruožai. Pavyzdžiui, ramus ir svajingas matematikos mokytojos balsas; humoro jausmo nestokojanti rusų kalbos mokytoja; globojanti ir prieš kiekvieną koncertą raminanti muzikos mokytoja; elegantiškai atrodanti ir pasitikinčiai žingsniuojanti mokyklos koridoriais istorijos mokytoja. Šiandien visiems jiems jaučiu didžiulę padėką už tai, kad leido būti savimi, kad padėjo suprasti tai, kas kartais buvo sunkiai įkandama moksluose, atpažino mano gerąsias savybes, o kartais pasidalindavo patarimais, kai įsiveldavau į jaunatviškų žodžių, poelgių ir įsitikinimų voratinklį.
                                                                                        
– Akivaizdu, jog pedagogai turi itin didelę svarbą vaikų gyvenime. Koks, jūsų nuomone, turi būti šiuolaikinis mokytojas?

– Geras mokytojas yra tas, kuris turi tvirtą vertybinį stuburą, mūsų profesijos įtakos ir galios vaiko gyvenimui supratimą. Žinoma, meilė vaikams, atsakomybės ir pagarbos jausmas, estetikos pojūtis ir humoras, taip pat yra neatsiejamos mokytojo savybės.  Labai svarbu, kad pedagogai kurtų gerai veikiančią ir pagarbią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi ypatingi, saugūs, būtų užtikrinta jų emocinė gerovė. Šiuolaikinis mokytojas savyje turėtų atrasti ir kūrėjo, improvizatoriaus gyslelę,  ir detektyvo uoslę, sprendžiant iškilusias problemas, ir kartais būti „crazy“ mokytoju, peržengiančiu įprastas taisykles ir rėmus. 
 
– Kartu su kolegomis 3-6 metų vaikams sukūrėte programą „Mažieji jausmų tyrinėtojai“. Galbūt galite plačiau papasakoti, kokia yra šio projekto misija ir kas jam įkvėpė?
 
– Bene kiekvienas žino, jog socialinis ir emocinis vaiko ugdymas – šių dienų būtinybė, o tokios sąvokos, kaip „emocinis intelektas“, „socialiniai ir emociniai įgūdžiai“  vis dažniau tampa  neatsiejama kiekvienos ugdymo įstaigos dalimi. Tai gan nauja, bet sparčiais žingsniais besivystanti sritis, apie kurią galima rasti daug informacijos, įvairių švietimo praktikų, kurių gausoje sunku nepasimesti, tinkamai jas atsirinkti ir konstruktyviai pritaikyti. Tad aš, kartu su kitais įstaigos bendraminčiais, metėme sau iššūkį sukurti programą, kuri padėtų vaikams ne tik įgyti, bet ir sėkmingai naudoti savo socialinius ir emocinius gebėjimus, užtikrinančius sklandų mokymąsi, sėkmę ne tik mokykloje, bet ir tolimesniame gyvenime.
 
Šios programos turinys apima penkias socialines ir emocines kompetencijas: savimonę, savitvardą, socialinį sąmoningumą, tarpusavio santykius ir atsakingą tarpusavio bendravimą. Programoje tiek pedagogai, tiek tėveliai gali rasti daug rekomendacijų, inovatyvių vaikams skirtų veiklų ir žaidimų aprašų, kuriuose gausu iššūkių, provokacijų, šiuolaikiškų metodų, pažangių praktikų ir teorijų. Pavyzdžiui, tokių kaip dėmesingo įsisamoninimo praktikos, personalizuoto ugdymo, kūrybos proceso integralumo, universalaus dizaino ugdymo strategijų, neuroedukacijos ir vizualinio mąstymo metodų. Siekiame, jog „Mažieji jausmų tyrinėtojai“ taptų neatsiejama daugelio vaikų ugdymo įstaigų kasdienybės dalimi. 
 
– Šiemet, kartu su dar 12 sostinės pedagogų, gavote Vilniaus metų mokytojos apdovanojimą. Ką jums reiškia šis titulas?
 
– Sakoma, kad įgyjant didelių galių tenka ir didelė atsakomybė – tad ir su šia nominacija jos manyje įsižiebė dar daugiau. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, vis tiek triumfuoja dėkingumo jausmas. Visų pirma, už šį įvertinimą esu dėkinga savo mažiesiems draugams, kurie kiekvieną dieną matuoja mano asmeninio supratimo, kūrybiškumo, kantrumo ir empatijos ribas; didelį ačiū tariu kolegoms, kurių palaikymas ir bendrystė skatina įveikti pačius didžiausius profesinius iššūkius bei šeimai, kuri supranta, ką reiškia dirbti iš pašaukimo neskaičiuojant  nei laiko, nei atlygio.