Vilniaus metų mokytojos apdovanojimą pelniusi L. Barauskienė: „Darbe reikia ir rimties, ir juoko iki žandų skausmo“

Vilniaus Šv. Kristoforo progimnazija šiais metais sulaukė ypatingo pripažinimo – geografijos mokytoja ekspertė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Lina Barauskienė pelnė Vilniaus metų mokytojos apdovanojimą. Šio įvertinimo pedagogė sulaukė už novatoriškas idėjas kuriant atnaujintas geografijos ugdymo programas bei vadovėlių, edukacinių leidinių ir metodinių priemonių bendraautorystę. 

Ji  taip pat yra nuolatinė „Mano gaublys“ geografijos konkurso, skatinančio vaikus domėtis šiuo dalyku, organizatorė bei viena iš 9–12 klasių mokinių geografijos olimpiadų užduočių vertintoja.

Pripažinimas suteikė dar daugiau motyvacijos

L. Barauskienė – ne tik profesionalė savo srityje, bet ir įkvepianti asmenybė, gebanti  kurti pusiausvyrą tarp rimto mokymo ir nuoširdaus bendravimo. Ekspertė neslepia, jog tapimas Vilniaus metų mokytoja yra itin svarbus pripažinimas, kuris įkvepia neprarasti turimos energijos ir brėžti naujus tikslus.  

„Šis apdovanojimas man suteikė dar didesnę motyvaciją ir stimulą eiti į priekį – dirbu labai daug ne tik kaip mokytoja, tačiau reikšmingai prisidedu prie švietimo sistemos veikimo, taip pat esu ir vadovėlių bendraautorė, todėl jaučiuosi apdovanojimą gavusi pelnytai. Kartais atrodo, kad vos suspėju viską aprėpti, tačiau sulaukus šio įvertinimo norisi daryti dar daugiau“, – šypsosi ji.

Savo pedagoginę karjerą L. Barauskienė pradėjo lygiai prieš 24-erius metus, pabaigusi Lietuvos edukologijos universitetą. Tąkart ji įsidarbino anuomet vadintoje 9-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar žinomoje kaip Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazija. 

„Po to įstojau į magistrantūrą, po ketverių metų jau apsigyniau vyresniojo mokytojo kvalifikaciją. Dar po trijų metų apsigyniau mokytojo metodininko kvalifikaciją, o, praėjus dešimčiai metų po mano įsidarbinimo, mokykla skilo į gimnaziją ir progimnaziją, tuomet tapau ir direktoriaus pavaduotoja“, – karjeros akimirkomis dalijasi pedagogė. 

Norėdama dar daugiau laiko skirti ne tik kokybiškam vaikų ugdymui, tačiau ir asmeniniam tobulėjimui, maždaug prieš penkerius metus L. Barauskienė pasiryžo dar labiau gilinti savo turimas žinias. 

„Matydama, kad nenustygstu vietoje, direktorė pasiūlė apsiginti aukščiausiąjį įvertinimą – mokytojos ekspertės, todėl dabar esu pasiekusi visus mokytojo kvalifikacijos laipsnius. Kiekvienais metais taip pat sulaukiu praktikantų, su kuriais pasidaliju savo patirtimi, o vėliau jie sėkmingai tęsia savo darbus mokyklose. O štai dabar sulaukiau ir šio pripažinimo, kuris paskatino imtis dar daugiau – galbūt pradėti galvoti apie dėstymą universitete“, – ateities planais dalijasi mokytoja.

Mokytojos darbas – vaikystės svajonė

L. Barauskienė dar nuo mažens žinojo, kad taps mokytoja. Svajonės kelias buvo aiškus, nors mokomasis dalykas keitėsi: svajojo būti lietuvių kalbos ar pradinių klasių mokytoja, tačiau likimas ją atvedė į geografijos pasaulį.

„Vaikystėje kyla įvairiausių minčių – mažos mergaitės svajoja būti ir gydytojomis, ir ne tik, bet aš visą laiką užtikrintai norėjau tapti tik mokytoja. Iki šiol dėl savo sprendimo niekada nesuabejojau“, – pasakoja ekspertė. 

Mokydama jau daugiau nei 24-erius metus, L. Barauskienė pastebėjo, kaip laikui bėgant keitėsi pedagogo darbas.

„Kai pradėjau dirbti, gyvenimas mokykloje buvo lėtesnis ir paprastesnis. Dabar gyvenimo tempas žymiai greitesnis, o ir pats mokytojas turi neatsilikti nuo technologijų ir vaikų pomėgių – jis privalo ne tik mokyti, bet ir domėtis, kuo gyvena mokiniai. 

Jei anksčiau galėjai tiesiog papasakoti apie Amazonės džiungles ir visi mokiniai klausydavo, dabar tenka labiau pasistengti, kad išlaikytum jų dėmesį. Technologijos, greitėjantis gyvenimo ritmas ir besikeičianti kasdienybė reikalauja nuolatinio prisitaikymo, tačiau tai nėra blogai – jei gali keistis kartu su vaikais, niekada nepasensi“, – sako pedagogė.

Svarbiausios mokytojo savybės – atsakomybė ir meilė darbui 

Kalbėdama apie tai, koks, jos nuomone, yra geras mokytojas, L. Barauskienė pabrėžia, kad svarbiausia –  atsakomybės jausmas, teisingumas, linksmumas ir meilė darbui. Šias savybes ji pati teigia perėmusi iš savo buvusios mokytojos, kuri iki šiol yra jos įkvėpimo šaltinis. 

„Visada prisimenu matematikos mokytoją, kuri buvo teisinga, aiškiai nurodydavo vertinimo kriterijus ir be galo siekė, kad visi mokiniai suprastų temą. Taip pat per pertraukas su visais bendraudavo ir juokaudavo – tai teisingas ir atsakingas požiūris. Manau, kad būtent ji ir perdavė man šias savybes – aš taip pat siekiu būti teisinga, kartais juokauti iki žandų skausmo, o kartais dirbi iš visos širdies, kol bus pasiektas geriausias rezultatas. Kad mokykloje būtų gera, čia turi būti svarbus kiekvienas“, – atvirauja mokytoja. 

Paklausta, kas ją  motyvuoja nepavargti ir siekti užsibrėžtų tikslų, L. Barauskienė neslepia – būtent meilė darbui yra pagrindinis raktas į sėkmę.

„Aš labai myliu savo dalyką – geografiją ir darbą su vaikais, todėl ir noriu savo veiklą sieti su tuo. Taip pat geografija yra dėkingas dalykas dėl to, kad vaikai gali žinias pritaikyti gyvenime. Pradėdama bet kokią temą aš akcentuoju, kodėl turime apie tai žinoti. Geografijos yra visur, tai mane ir žavi“, – sako Vilniaus šv. Kristoforo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja bei kartu ragina kitus, vis dar abejojančius šia profesija, nebijoti priimti iššūkį.