Vilniaus metų mokytojos apdovanojimą pelniusi Elona Tijunonienė: „Didžiausia motyvacija – spindinčios vaikų akys“

Praėjusių metų Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse vykusio šventinio koncerto metu Vilniaus metų mokytojo apdovanojimas buvo įteiktas ir Vilniaus „Vilties“ specialiosios mokyklos-daugiafunkcinio centro logopedei ekspertei Elonai Tijunonienei. Šio švietimo bendruomenės, tėvų ir mokinių įvertinimo specialistė sulaukė dėl savo sukauptos profesinės patirties ugdant specialiųjų poreikių vaikus – mokytoja jiems rengia specialiąsias mokymo priemones ir pratybas, savo ugdytinius moko naudotis pažangiausiomis informacinėmis technologijomis: įvairių tipų komunikatoriais, akimis valdomais kompiuteriais, mobiliomis rankomis, sukauptomis žiniomis dalijasi ir su kitais šalies pedagogais.

– Elona, pasidalinkite, kodėl nusprendėte pasukti švietimo keliu? Galbūt pedagogo darbas – jūsų vaikystės svajonė?

– Galbūt tai nebuvo svajonė, bet, sakyčiau, vienas pirmųjų mano pomėgių. Esu vyriausia šeimoje, tad nuo mažens turėjau rūpintis savo broliais ir sese. Atsimenu, susodindavau juos prie stalų ir duodavau atlikti įvairias užduotis ir darbus – tada tikriausiai ir supratau, kad man patinka mokyti kitus, man tai puikiai sekasi ir, kaip bebūtų keista, mažesnieji klausydavo visko, ką jiems sakydavau. Todėl galiausiai, kai atėjo metas rinktis studijų programą, nusprendžiau pasirinkti pedagogo kelią ir galiu drąsiai pasakyti, jog savo pasirinkimu džiaugiuosi iki šiol.

– O kodėl pasirinkote būtent logopedės-specialiosios pedagogės kryptį?

– Pasirinkimą vėlgi nulėmė ankstesnės patirtys, prisiminimai. Mano jauniausiais brolis mikčiojo ir puikiai pamenu, kaip mano mama jį veždavo į Rygą pas logopedę. Tuomet man ši profesija atrodė kažkokia neaiški, nelabai supratau, ką tas mano brolis pas ją veikia, iki kol po pusės metų jis pradėjo kalbėti įprastai, mikčiojimas dingo – čia buvo pirmasis žodžio „logopedas“ reikšmės išsiaiškinimas.

Vėliau mokykloje po pamokų reikėdavo rinkti socialines valandas – ar tai lankantis senelių namuose, ar vaikų dienos centruose, šiandien vaikai eina ir į gyvūnų prieglaudas. Ir mokyklos administracija mane paskyrė lankytis pas mergaitę, kuri sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje – aš su ja leisdavau laiką kieme, bendraudavau, jai padėdavau. 

O galiausiai sprendimą pasirinkti šią kryptį lėmė atsikraustymas iš Anykščių į Vilnių – rodos, visata taip sudėliojo, jog nusipirkome butą būtent ten, kur yra specialioji mokykla. Tada man atgimė visos prieš tai minėtos patirtys ir supratau, ką turiu veikti gyvenime – ir štai šiandien jau skaičiuoju 28-erius metus, kaip kaupiu pedagogo stažą.

– Vilniaus metų mokytojo apdovanojimą gavote ne tik dėl profesinės patirties, bet ir dėl kuriamų specialiųjų mokymo priemonių ir pratybų vaikams. Galbūt galite apie tai papasakoti daugiau? 

– Kadangi jau tikrai nemažai metų dirbu su specialiųjų poreikių vaikais, pastebiu, kad kiekvieną rugsėjį tenka susidurti su ta pačia problema – knygų, pratybų, tinkančių mano mokiniams, trūkumu. Jų tiesiog nėra, o įprastos pratybos yra perkrautos – parašytos mažomis raidėmis, viename lape yra per daug objektų, o tai netinka mokiniams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, judesio ir padėties sutrikimus. Atsižvelgusi į šią problemą nusprendžiau pratybas sukurti pati – pasitelkiau Mayer-Johnson simbolių sistemą, pagal kurią vaikai mokosi bendrauti tam tikrais simboliais ir išleidau pirmąją pratybų versiją, kiek vėliau išėjo ir antrasis, patobulintas pratybų variantas.

Taip pat kuriu žodynui turtinti skirtas specialiąsias mokymo priemones. Pavyzdžiui, skirtas mokytis apibendrinančių sąvokų, būdvardžių, retesnių daiktavardžių mokymuisi ir t. t. 

– Kas jus įkvepia, motyvuoja kurti ir daryti tiek daug vardan vaikų gerovės? Ar būna dienų, kai tos motyvacijos nebūna išvis? 

– Įkvepia naujovės, noras išmokti, pritaikyti, o vėliau – parodyti kitiems naująsias technologijas, taip pat, žinoma, smalsios, degančios mokinių akys, galimybė padėti jiems siekti vienokių ar kitokių tikslų. O gyvenime būna visko – ir dienų, kai tos motyvacijos stinga, ir dienų, kai nesiseka, bet galiausiai viską užgožia teigiamos patirtys.

– Kalbant apie iššūkius – kokių jų pasitaiko jūsų profesiniame kelyje?

– Iššūkių būna įvairių, ypatingai dabar, kai daugėja vaikų, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia specialioji pagalba. Tačiau vienas didžiausių iššūkių – bendros kalbos suradimas, kurios kartais reikia ieškoti su tėveliais, o kartais – ir su vaikais. Taip pat lankstumas – dirbant su vaikais būna visko: gali kruopščiai susiplanuoti savo dieną, tačiau viskas netikėtai gali apsiversti aukštyn kojom. Tad labai svarbu nepasimesti – pradžioje man tai padaryti būdavo sunkiau, tačiau dabar galiu prisitaikyti prie visokių aplinkybių.

– Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti mokykla, kad joje mokiniams būtų gera? Kaip manote, ar Vilniaus „Vilties“ specialioji mokykla yra tokia?

– Visų pirma, ji turėtų būti pritaikyta visiems mokiniams, įskaitant ir tuos, kurie naudojasi neįgaliojo vežimėliu – deja, dar vis yra mokyklų, kuriose nėra lifto ar atskiro įvažiavimo negalią turintiems vaikams, kurie dar net nepatekę į ugdymo įstaigą turi susidurti su iššūkiais. Tuomet, žinoma, svarbi vidinė kultūra – mokykla turi būti ta vieta, kur mokiniai jaustųsi saugūs, jiems čia būtų gera. Tai priklauso nuo čia dirbančių žmonių – mokytojų, kurie sutinka mokinį, leidžia su juo laiką ir išlydi namo.

Mūsų mokykla nėra didelė – čia turime iki 100 mokinių, todėl ji yra jauki, šilta. Mes pažįstame visus vaikus, žinome jų tėvelius – esame tarsi viena didelė šeima ir nors visi mokiniai turi specialiuosius poreikius, sugebame rasti kiekvienam jų priimtiną sprendimą, o svarbiausia – turime visada padėti pasiruošusį kolektyvą.

– Geras mokytojas – kokias, jūsų nuomone, svarbiausias savybes jis turėtų turėti? 

– Išskirčiau tris: mokytojas turi būti griežtas, bet teisingas, lankstus – gebantis prisitaikyti prie įvairių žmonių ir situacijų, bei tolerantiškas. Būtent tokia buvo ir mano lietuvių kalbos mokytoja, kuri man – tikras pavyzdys, iki šiol išlikęs atmintyje.

– Ką jums reiškia Vilniaus metų mokytojo apdovanojimas? 

– Tai – mano darbo įvertinimas. Šis apdovanojimas tik darkart užtvirtino, kad einu teisingu keliu, darau tai, kas man patinka ir sekasi, bei suteikė dar daugiau pasitikėjimo – juk Vilniaus mieste yra tiek daug gerų mokytojų...