Vilniaus metų mokytojo apdovanojimą gavusi V. Kriščiūnienė: „Sunkiomis akimirkomis atsigręžiu į savo darbo prasmę – mokinius, kuriems dega akys“

Praėjusių metų Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse vykusio šventinio koncerto metu Vilniaus metų mokytojo apdovanojimas buvo įteiktas ir Vilniaus Antakalnio gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytojai ekspertei Violetai Kriščiūnienei. Šio švietimo bendruomenės, tėvų ir mokinių įvertinimo specialistė sulaukė už sukauptą 40-ies metų švietėjiškos veiklos patirtį, mokyklos vardo garsinimą mieste ir šalyje bei kitas iniciatyvas – ilgametį vadovavimą Vilniaus miesto istorijos mokytojų metodiniam būreliui ir Lietuvos istorijos mokytojų asociacijai (2011-2013 m.), sostinės pedagogų telkimą švietimo pokyčiams įgyvendinti bei metodinį ir dalykinį istorijos mokytojų bendradarbiavimo plėtojimą.

– Violeta, mokykloje dirbate net 40 metų. Sakykite, kaip jums pavyksta išlaikyti entuziazmą mokyti? Kas jums suteikia motyvacijos?

– Tą entuziazmą lengva išlaikyti, kai tavo veikla yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Man istorija ir pilietiškumas yra labai svarbu – visus šiuos 40 metų aš ne tik skatinu mokinius, bet ir pati inicijuoju, organizuoju bei aktyviai dalyvauju įvairiuose renginiuose: pavyzdžiui, kasmet mokykloje minime Laisvės gynėjų dieną. Ta proga mokyklos kieme jau kelinti metai vyksta pilietiškumo pamokos, dega laužas, garuoja puodai karštos arbatos. Džiugu, kad šiose pamokose dalyvauja ne tik mokyklos bendruomenė, bet ir svečiai iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, su kuria bendradarbiaujame įgyvendinant Jaunojo kariūno – lyderio ugdymo programą, iš Vilniaus miesto savivaldybės, praeitais metais pilietiškumo pamokoje  „Uždekime laisvės laužą“ dalyvavo ir šalies prezidentas.

Motyvacijai išlaikyti svarbus ir mokyklos vadovų palaikymas. Be gimnazijos direktorės palaikymo nebūtų realizuota idėja įkurti Generolo Jono Žemaičio-Vytauto klasę. Ir nors tikrai būna dienų, kai užklumpa nuovargis, tokiomis akimirkomis padeda atsigręžimas į viso to prasmę – mokinius, kuriems dega akys, kurie galbūt į mano pamokas atėjo kritiškai nusiteikę, o galiausiai išėjo susidomėję istorija.

– Kaip nusprendėte pasirinkti pedagogo kelią? Galbūt tai buvo jūsų vaikystės svajonė?

– Dar besimokydama 8-oje klasėje labai žavėjausi savo istorijos mokytoja Roma Masiuliene. Įkvėpta jos tvirtai žinojau, kad užaugusi eisiu šiuo keliu ir mokysiu ne bet ką kitą, o istoriją. Ir nesuklydau – kad nuėjau teisingu keliu supratau jau universitete, kai atlikau pirmąją pedagoginę praktiką.

– Kokie, jūsų nuomone, yra šio darbo privalumai? 

– Darbas su jaunimu, nepaliaujamas poreikis neatsilikti, nesustoti vietoje ir tobulėti. Kai mokai vaikus, mokaisi ir pats – tuo jau įsitikinau ne kartą, kadangi nuolatos tenka būti aktualijų sūkuryje, o tai intelektualiai stimuliuoja.

– Minėjote, kad pasirinkti pedagogo kelią jus įkvėpė istorijos mokytoja, kuri atminty išliko net praėjus daugiau nei 40-čiai metų. Kokios jos savybės jus žavėjo labiausiai?

– Ji yra itin charizmatiška asmenybė, savo vaizdingais pasakojimais mokėjusi sudominti kiekvieną mokinį. Jos akys tiesiog degė meile dėstomam dalykui, mokiniams, o tai, mano nuomone, labiausiai ir prikaustydavo klasės dėmesį.

Taip pat man labai patiko tai, kad ji mokėjo sujungti teorinę dalį su praktine, išmokė, kad į istoriją reikia žvelgti plačiau nei tik perskaityti vadovėlį – istorijos mokytoja skatindavo pabendrauti su seneliais, paklausti apie jų patirtį, prisiminimus. Šiandien lygiai to paties prašau ir savo mokinių – paprašyti tėvų, senelių, kad jie papasakotų apie sovietmetį, Sąjūdį...

– O kaip manote, kokia vaikų akimis mokytoja esate jūs?

– Manau, kad visiems esu vienodai reikli ir teisinga. Bent jau stengiuosi tokia būti. Taip pat stengiuosi, kad mano pamokos būtų įdomios ir jose nebūtų naudojama vien teorinė medžiaga – noriu, kad vaikai dalyvautų įvairiuose renginiuose, prie istorijos galėtų prisiliesti patys. Pavyzdžiui, kai kalbame apie sovietmetį Lietuvoje, disidentus, mokinius veduosi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, kur susipažįstame su tų metų bylomis, vaikštome po buvusį KGB pastatą.

– Mokykla, kurioje vaikams yra gera – kokia ji, jūsų akimis, turėtų būti? Kaip manote, ar Antakalnio gimnazija yra tokia?

– Kad mokykloje būtų gera, tiek vaikai, tiek ir mokytojai joje turi jaustis emociškai saugūs – tikrai neužtenka moderniausiomis priemonėmis aprūpintų klasių.  Daug svarbiau, kad mokiniams būtų suteikta galimybė saviraiškai, kūrybiškumui, pažinimo ir kitų kompetencijų ugdymui. Manau, kad daugumai mokinių Antakalnio gimnazijoje yra gera – jie apsupti mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų ir administracijos dėmesiu, stengiamės išklausyti kiekvieną vaiką, padėti spręsti jiems kylančius iššūkius.

– Sulaukėte ypatingo – Vilniaus metų mokytojo apdovanojimo. Ką jis jums reiškia?

– Šis apdovanojimas – mano darbo įvertinimas ir patvirtinimas, kad tai, ką darau, turi prasmę. Be abejo, jis taip pat suteikė ir daugiau motyvacijos dirbti, jėgų priimti naujus iššūkius.