Vilniaus metų mokytojas K. Bačkis apie fizinio lavinimo pamokas, iš kurių nebėgama

Šių metų spalį, jau aštuntą kartą, sostinė apdovanojo Vilniaus metų mokytojus. Už išskirtinį indėlį į švietimą pasiekimus, kūrybiškumą, meilę darbui vilniečiai šiemet pasiūlė nominuoti 71 pedagogą. Tarp išrinktų dešimties – ir Vilniaus Trakų Vokės gimnazijos fizinio ugdymo mokytojas-metodininkas Kęstutis Bačkis, apdovanotas už jaunosios kartos motyvavimą domėtis fiziniu aktyvumu bei lėkščiasvydžio sporto puoselėjimą.

Kęstuti, kartais atrodo, kad fiziniam ugdymui neskiriama tiek visuomenės dėmesio kaip, pavyzdžiui, matematikai. Smagu matyti, kad apdovanojimuose ši disciplina nepamiršta. Kaip jaučiatės gavęs apdovanojimą?

Smagu, kad mano veiklas pastebi kiti, bet dėl to nesijaučiu kažkaip išskirtinai. Didžiausias apdovanojimas man, kai mokiniai, kuriuos mokau / treniruoju, po pamokos ar treniruotės išeina su šypsena ir padėka.

Kadangi dirbate su visų klasių mokiniais – nuo pirmos iki dvyliktos klasės – jūsų dienos turbūt be galo skirtingos? Papasakokite trumpai kaip atrodo fizinio ugdymo mokytojo darbo diena.

Apskritai mokytojo veikla būna gana nenuspėjama, labai dažnai tenka pačios pamokos eigoje keisti suplanuotas veiklas, adaptuotis prie oro sąlygų, prie skirtingo amžiaus mokinių pamokų sujungimo, mokinių nuotaikų... Tačiau dėl to darbo diena būna dar svarbesnė, nes įgaunu dar daugiau patirties.

Prieš kokius 15–20 metų fizinio ugdymo pamoka būdavo ta, kurią klasiokai būdavo ypač linkę praleisti. Kokia situacija dabar, pas jus? Gal turite receptą kaip sudominti vaikus, kad lankytų ir be drausminimų?

Ir prieš 15–20 metų, ir dar anksčiau mokiniai lankydavo mano pamokas, ir lanko iki šiol. Kita vertus, ir šiandien kartais girdžiu, kad kai kuriose mokyklose pasitaiko, kai mokiniai nenoriai eina į fizinio ugdymo pamokas, o kartais net nelanko jų. O receptas, mano požiūriu, gana paprastas –svarbiausias momentas yra leisti vaikams rinktis iš pasiūlytų skirtingų pamokos veiklų. Taip pat svarbus betarpiškas bendravimas su mokiniais, išgirstant jų norus, poreikius – fizinio ugdymo pamokas reikia kurti ir vesti kartu su mokiniais.

Kaip nusprendėte leisti vaikams rinktis, kuo jie užsiims per pamoką? Ar tai neapsunkina jūsų darbo?

Taip, toks pamokų modelis kiek apsunkina mokytojo veiklą, nes reikia labiau diferencijuoti dėmesį skirtingoms mokinių grupėms. Pasirinkau todėl, kad supratau, kaip tikrai seną tiesą pritaikyti pamokose – juk kiekvienam žmogui svarbu, kai atsižvelgiama į jo pasirinkimą, o vaikui tai dar svarbiau, jis jaučiasi išgirstas ir labiau suprastas. Tada ir nekyla noras praleisti pamokos.

Dar vienas jūsų darbo metodikos išskirtinumas – užduodate namų darbus. Nesulaukiate pasipriešinimo?

Namų darbai labai simboliniai ir tikrai neapkraunantys mokinių. Mokinius kviečiu atsakyti į anketos klausimus, įvardinti savo sportines veiklas, pasiekimus sporte, pasigilinti į sporto šakų taisykles, į Lietuvos ir pasaulinius sporto įvykius, pasiūlyti norimų fizinio ugdymo pamokų veiklų. Bent jau kol kas pasipriešinimo nesulaukiau.

Taip pat bent vieną pamoką per savaitę jūsų mokiniai sportuoja lauke. Net kai lyja ar sninga? Ką tuomet veikiate?

Įvedus vieną savaitinę pamoką lauke bet kokiu oru buvo nepasitenkimo, nesupratimo kam tai reikalinga. Tačiau nuolat deklaruojant, kad tokia pamoka skirta mokinių sveikatingumo gerinimui, palaipsniui tokios pamokos buvo priimtos. O jų metu, nelygu kokia klasė ir kokio amžiaus vaikai dalyvauja, einame į 3–5 km kroso žygį, atliekame fizinį parengtumą gerinančius pratimus, čiuožiame rogėmis nuo kalnų, mėtome gniūžtes į taikinius ir daug kitų įvairių veiklų. Yra tokių klasių, kurių mokiniai, nepaisant lietaus ar sniego, žaidžia lėkščiasvydį ar futbolą ištisus metus lauke.

Rimtai dirbate su lėkščiasvydžiu. Kodėl būtent ši sporto šaka, kaip susidomėjote ja ir kaip sudominate vaikus?

Iš tiesų lėkščiasvydis yra mano gyvenimo sportas. Jau 24 metus mokau jo mokinius ir pats sportuoju. Susidomėjau lėkščiasvydžiu, nes tuo metu, kai jis atkeliavo į Lietuvą, tai buvo visiškai naujas, beveik niekam nežinomas dalykas, tad atsirado puiki galimybė šio sporto mokyti kitus. Lėkščiasvydis unikalus tuo, kad taisyklės reglamentuotos taip, jog sprendimus aikštelėje turi priimti patys žaidėjai, todėl vėlgi atsiranda pasirinkimo aspektas, o vaikams tai patinka.

Analizuojate mokinių fizinio parengtumo rodiklius, pristatote tėvams. Kokių reakcijų sulaukiate, ar tėvai domisi, sulaukiate grįžtamojo ryšio?

Fizinio parengtumo rodiklius labiau pristatau mokiniams, kad galėtų stebėti ir vertinti savo rezultatų pokyčius. Tėvai taip pat supažindinami su rezultatų vidurkiais, siūlymais, kokių rezultatų reikėtų siekti, tačiau tik mažuma tėvų tuo domisi.

Ar jūsų paties mėgstamiausia pamoka, kai buvote mokinys, taip pat buvo fizinis ugdymas?

Taip, fizinio ugdymo pamokos buvo itin mėgiamos, o geriausia būdavo tuomet, kai fizinio ugdymo pamoka pagal tvarkaraštį būdavo paskutinė ir mokytojas leisdavo likti sporto salėje iki vėlyvo vakaro (tada nebereikėdavo nei valgyti, nei pamokų ruošti). Tačiau turėjau ir kitų mėgiamų pamokų – labiausiai patikdavo gamtos dalyko pamokos (fizika, geografija, biologija) ir matematika.

Ačiū Kęstučiui už įdomų pokalbį! Linkime niekada neprarasti entuziazmo kurti tokias įdomias pamokas bei didelio bendruomenės įsitraukimo.