Vilniaus metų mokytoja Teresa Januškevič: „Mokinio sėkmė – tai tarsi varikliukas, leidžiantis judėti tolyn ir neprarasti motyvacijos“

Praėjusių metų Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse vykusio šventinio koncerto metu Vilniaus metų mokytojo apdovanojimas buvo įteiktas ir Vilniaus Lazdynų mokyklos matematikos mokytojai Teresai Januškevič. Šio švietimo bendruomenės, tėvų ir mokinių įvertinimo specialistė sulaukė už naujų mokymo metodų kūrimą, išskirtinį gebėjimą sužadinti mokinių smalsumą, ugdyti jų gebėjimus savarankiškai mokytis, analizuoti ir diskutuoti. Taip pat už tai, kad jau ne vienerius metus pedagogė koordinuoja skaitmeninės matematikos klasės „Eduten Playground“ projektą, taiko interaktyvias priemones matematikos užduotims kurti bei savo darbe pasitelkia įvairius skaitmeninius įrankius.

„Be galo džiaugiuosi, kad mano pastangos ir didelis darbas buvo įvertintas – už tai labai noriu padėkoti savo mokyklos vadovybei, kolegoms, mokiniams ir, žinoma, šeimai. Tai – labai didelis įvertinimas ir įrodymas, kad einu savo keliu, o tuo pačiu – didelė atsakomybė pateisinti šį vardą“, – paklausta, kaip jaučiasi sulaukusi Vilniaus metų mokytojos titulo, sako pedagogė T. Januškevič.

– Teresa, viena iš priežasčių, kodėl sulaukėte šio apdovanojimo – projekto „Tyrinėjimo menas. Mokomės bendruomenėje“ metu sukurti mokymo metodai, kuriuos jau spėjo išmėginti ne tik jūsų mokyklos kolegos, bet ir kitų miestų mokytojai. Pasidalinkite, prašau, apie juos plačiau.

– Vienas pagrindinių šio projekto tikslų buvo rasti būdą, kaip mokymosi procesą padaryti kūrybiškesnį,  dar labiau sudominant mokinius ir skatinant juos tyrinėti. Tad taip ir gimė keletas metodų, kurių du jau spėjome pristatyti Lietuvos mokytojams. Vienas jų susijęs su jaunimo pamėgta platforma „TikTok“ – prašome moksleivių joje surasti konkrečią informaciją, kurią reikia patikrinti ir išsiaiškinti, ar ji nėra klaidinga ir siūlomi metodai yra iš tiesų veiksmingi. Taip ugdome moksleivių kritinį mąstymą ir keičiame jų socialinių medijų algoritmus.

Antrasis metodas vadinasi „Kuriu pats“ – žinome, kad mokiniams geriausiai sekasi įsisavinti informaciją, kada jie mokosi vieni iš kitų. Todėl skatiname juos nurodytomis temomis kurti užduotis, vėliau jomis apsikeičiant su klasės draugais. Pasitelkiant šį metodą vaikai gali būti ir kūrėjai, ir mokiniai, ir vertintojai.

– Kaip nusprendėte savo profesiją sieti su švietimu? Galbūt darbas mokykloje – jūsų vaikystės svajonė?

– Manau, tai jau nuo mažens buvo tarsi įrašyta į mano pasąmonę – man visada patiko padėti klasės draugams ruošti namų darbus, paaiškinti užduotis, kurių šie nesuprasdavo, taip pat kone visuose mano piešiniuose anuomet būdavo galima rasti lentą, mokytojo atvaizdą. Galiausiai, kažkur 7–8-oje klasėje jau aiškiai supratau, kad užaugusi norėsiu tapti pedagoge – šiam žingsniui mane padrąsino ir tėvai, sakydami, kad tai yra profesija, kuri bus reikalinga visada, o būtent to aš ir norėjau – būti reikalinga žmonėms, jiems padėti.

– Esate matematikos mokytoja – kodėl pasirinkote šią kryptį?

– Nors mokykloje man sekėsi visi dalykai – tiek humanitariniai mokslai, tiek menai, vis tik viduje labiausiai jaučiau, kad esu tiksliukė, mėgstu spręsti, ieškoti, logiškai mąstyti ir rezultatą gauti iš karto. Prie sprendimo prisidėjo ir tai, kad mano klasės vadovė buvo matematikos mokytoja – ji mane padrąsino rinktis šią kryptį, kadangi jau tuomet matė, kad turiu tam tinkamų gabumų.

– Kaip manote, kokie yra didžiausi šio darbo privalumai? Kuo jums asmeniškai patinka mokytojo profesija?

– Patinka ne tik padėti vaikams ir juos ugdyti, bet ir pačiai kartu su jais augti, semtis iš jų naujų idėjų, pozityvumo. Taip pat patinka, kai yra įvertinamas darbo rezultatas, kai tėvai parašo gražų padėkos laišką, kai mokiniui pasiseka ar jis pradeda suprasti temą, kuri ilgą laiką buvo neaiški – tokie dalykai yra tarsi varikliukas, leidžiantis judėti tolyn, suteikiantis motyvacijos.

– O su kokiais iššūkiais jums tenka susidurti? Vis tik mokytojo profesija yra ne tik labai reikalinga, bet taip pat – ir sudėtinga.

– Iššūkių, kaip ir privalumų, šiame darbe yra tikrai nemažai. Tačiau sunkiausia, mano nuomone, yra užmegzti ryšį su šiuolaikiniais mokiniais, atėjusiais iš skirtingų aplinkų, turinčiais skirtingus socialinius įgūdžius. Taip pat mokėti tinkamai reaguoti į jų emocijas, o tuo pačiu – suvaldyti ir savąsias.

Dar vienas iššūkis – sparčiai augantis technologijų pasaulis. Turime greitai perprasti naujas programėles, platformas, greitai įsisavinti besikeičiančią medžiagą. Galiausiai, dažnai būna sudėtinga darbą derinti su asmeniniu gyvenimu, kadangi mūsų darbo diena nesibaigia užvėrus mokyklos duris – namuose ruošiamės kitai dienai, taisome mokinių darbus, bendraujame su tėveliais, atrašinėjame į laiškus. Kartais tenka specialiai palikti kompiuterį mokykloje, kad daugiau laiko skirčiau šeimai, poilsiui ir galėčiau atsipalaiduoti.

– Užsiminėte apie naująsias technologijas, skaitmeninių priemonių taikymą ugdymo procese, kurių, panašu, nevengiate ir pati. Tačiau kaip manote, kodėl šiandien vis dar turime nemažą dalį mokytojų, kurie technologijų bijo ir niekaip jų neprisijaukina?

– Manau, technologijas prisijaukinti nėra lengva, o ypatingai – vyresnio amžiaus mokytojams. Nors ir suprantu, kad be jų šiandien nebeišsiversime, tačiau iš dalies palaikau ir skeptiškai į ugdymo skaitmenizaciją žiūrinčius pedagogus. Mes bandome kuo greičiau pereiti prie skaitmeninio turinio, tačiau mokiniai egzaminus vis dar laiko popieriniu formatu, iš jų vis dar reikalaujama detalių atsakymų, sprendimų būdų, technikos parodymo, o ne paprasčiausio teisingo atsakymo apvedimo rutuliuku. Mano nuomone, metodai turi būti įvairūs, tačiau svarbu nepamiršti ir tradicinių būdų, tokių kaip popierius ir rašiklis.

– Mokykloje dirbate jau 18 metų. Papasakokite, kaip jums pavyksta metai iš metų išlaikyti motyvaciją ir entuziazmą mokyti?

– Nors dalykas – matematika – visus šiuos metus išlieka tas pats, tačiau keičiasi mokiniai, kartos – tu niekada nežinosi, kokie vaikai pas tave ateis ir kokie klausimai jiems kils, tad šis darbas yra nuolatinis mokymasis, kūrybinis procesas, savišvieta, tobulėjimas. Tai, tikriausiai, ir padeda išlaikyti entuziazmą ir motyvaciją. Kaip ir minėjau prieš tai, mokykloje auga ne tik mokiniai, bet ir mes, mokytojai.

– Koks, jūsų akimis, turėtų būti geras mokytojas? Kokias savybes jis turėtų turėti?

– Toks, šalia kurio vaikai jaustųsi saugūs ir nebijotų būti savimi – išsakyti savo nuomonę, drąsiai dalintis pamąstymais. Geras mokytojas neturi savęs kelti aukščiau už vaikus, tačiau tuo pačiu metu – privalo turėti stuburą, būti reiklus, bet teisingas, mokėti padrąsinti, motyvuoti.

– Kaip manote, ar Vilniaus Lazdynų mokykla yra ta vieta, kur mokiniams yra gera?

– 100 proc. esu tuo įsitikinusi. Esame mokykla be patyčių – daug metų turime tai įrodančius sertifikatus, skiriame labai daug dėmesio mokinių tarpusavio bendravimui, mokytojų komunikacijai, stengiamės, kad vaikai čia jaustųsi priimti ir saugūs tiek fiziškai, tiek emociškai, o tėveliai, išleidę savo atžalas į ugdymo įstaigą, nepergyventų ir jaustųsi ramiai.