Pradedantieji mokytojai mokykloje atrado džiaugsmą padėti ir stiprią bendruomenę

Pakeisti karjeros kelią visuomet yra didesnis ar mažesnis iššūkis. O pasirinkus specialybę, kuri nežada nei lengvo kelio, nei aukso kalnų, atrodo, kad nauja pradžia gali būti ypatingai sunki. Tačiau mokytojais tapti kviečianti programa „Pradedu mokyti Vilniuje“ sako, kad pradžia mokykloje neprivalo būti sunki. Apie savo pradžias mokykloje, padedant sostinės kuruojamai programai, kalbamės su jos dalyviais: Vilniaus Pilaitės gimnazijos anglų kalbos mokytoja Vaidile Pukyte, Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos matematikos mokytoju Pavel Šliachtovič ir Vilniaus Vydūno progimnazijos karjeros specialiste ir mokinių tarybos koordinatore Kristina Gaižiūniene. 

            

Pradžia mokykloje 

Visi šie žmonės į mokyklą pateko labai skirtingais keliais. Vaidilė Pukytė išvyko studijuoti anglų kalbą ir žiniasklaidą į Didžiąją Britaniją, kur po studijų liko ir dirbo televizijoje net 12 metų. „Ėjosi puikiai, dalyvavau daugybėje įdomių projektų, keliavau, darbas buvo labai kūrybiškas. Tuo pat metu labai susidomėjau salsa šokiais ir stipriai įsitraukiau į šią veiklą. Neužilgo pradėjau šio šokio mokyti – man tai labai patiko. Vis daugiau šokau ir vis mažiau domėjausi televizija. Paskutinius metus Londone tik mokiau šokio“, – sako Vaidilė. Ėmus kamuoti tėvynės ilgesiui ji grįžo į Lietuvą ir nusprendė, kad būtent mokymas atneša daugiausiai džiaugsmo: „Iš pradžių galvojau tik apie šokį, tačiau mokykloje gavau pasiūlymą mokyti būtent anglų kalbos. Kol kas džiaugiuosi savo pasirinkimu, o vakarais ir toliau šoku.“

Dabar matematikos mokytoju dirbantis Pavel Šliachtovič mokytojo gyslelę taip pat atrado anksčiau, nei pradėjo dirbti mokykloje. Vilniaus universitete studijuodamas informacines technologijas, o vėliau dirbdamas programuotoju, jis greta visuomet kitus mokė matematikos. „Retkarčiais suabejodavau ar tai tikrai man, ar pakankamai prasmės jaučiu rašydamas kodą, sėdėdamas ofise. Žmonai, draugams, psichologei neretai užsimindavau apie savo abejones dėl profesijos pasirinkimo. Mokant matematikos nebuvo jokių abejonių. Ir artimieji pastebėjo, kad mano nuotaika ženkliai geresnė po pravestos pamokos, nei sugrįžus iš ofiso namo“, – sako Pavel. Gyvenimas ėmė ir susiklostė taip, kad pernai Pavel neteko darbo ir žmonos paragintas nuėjo pasikalbėti su direktore mokyklos, kurią pats lankė. Šioji kaip tik ieškojo matematikos mokytojo, tad Pavel priėmė pasiūlymą, kurio sakosi tikrai nesigailintis.

Dar kitokia patirtis į mokyklą atvedė trečiąją pašnekovę. Kristina Gaižiūnienė niekada nesvajojo mokyti, baigė finansų specialybę ir daug metų sėkmingai šioje srityje dirbo. „Tačiau visada domėjausi psichologija, man buvo įdomios santykių, bendravimo, savęs pažinimo temos. Gimus pirmajam vaikui, ėmiau domėtis viskuo, kas susiję su auklėjimu, ugdymu, amžiaus tarpsnių ypatumais, emociniu raštingumu. Tai buvo ne tik įdomu, bet ir teikė džiaugsmą. Kol augo keturi vaikai, nuolat augau ir aš pati“, – pasakoja Kristina. Ji prieš 8 metus baigė mokymus ir pradėjo savanoriauti „Vaikų linijoje“ teikdama emocinę paramą. „Neplanuotai ir netikėtai gavusi kvietimą padirbėti mokykloje mokinio padėjėja, mielai sutikau ir nuo pat pirmos akimirkos pajutau, kad tai yra man, kad megzti su vaikais ryšį, būti šalia jų, man ne tik labai patinka, bet ir pavyksta“, – sako Kristina, nusprendusi tobulėti ne tik savarankiškai ir baigusi pedagogikos studijas Mykolo Romerio universitete bei lygiagrečiai – karjeros specialistės mokymus.

Kristina toliau ieškojo būdų tobulėti ir taip atrado programą „Pradedu mokyti Vilniuje“: „Jaučiau, kad  norisi jausti švietimo sistemos pulsą, o ši programa tokia plati ir įvairi. Nuo vasaros stovyklų, seminarų iki asmeninių konsultacijų, tikslinių mokymų ir bendruomeniškų renginių. Po kiekvieno seminaro, susitikimo su kolegomis, po stovyklų jaučiausi atsakymus gaunanti dar nespėjusi pateikti klausimų ir dabar, eidama į klases, ruošdamasi užsiėmimams, turiu įkvėpimo, aiškumo.“ Karjeros specialistė sako, jog labai didelį palaikymą ir nuoširdumą jaučia iš programos kuratorių, taip pat džiaugiasi, jog gaunama informacija yra šiuolaikiška ir aktuali.

Vaidilė ir Pavel į programą „Pradedu mokyti Vilniuje“ pateko vos atėję dirbti, pasiūlius kolegoms. Geri atsiliepimai apie mokymų kokybę ir aktualumą paskatino prisijungti ir pabandyti. Paklausti, ar programa pateisino lūkesčius, visi pašnekovai sutaria, kad tikrai taip. Visiems reikėjo praktinės pakalbos, aiškumo, patvirtinimo, kad vienu ar kitu atveju elgiasi teisingai. „Tikėjausi, kad programa man suteiks kuo daugiau žinių prieš pirmuosius mokslo metus, kad kuo mažiau jausčiausi kaip žuvis, išmesta į krantą. Šie lūkesčiai ne tik pasiteisino, bet ir buvo viršyti. Rugsėjį įžengiau pro mokyklos duris ganėtinai užtikrintas savimi dėka programos mokymų“, – sako Pavel.

Iššūkiai ir laimėjimai mokytojo darbe

Kristina sako, jog vieninteliu iššūkiu prisijungus prie programos jai buvo laiko stygius: „Derinant darbą, gausios šeimos reikalus, savanorystę reikia dėlioti prioritetus bei meistriškai ir lanksčiai planuoti laiką.“ Vaidilė pritaria, jog pirmais metais pasiruošti pamokoms, ypač turint skirtingo amžiaus klases, trunka išties ilgai. Būtent dėl laiko trūkumo problemos šiemet „Edu Vilnius“ pristato atnaujintą programą „Pradedu mokyti Vilniuje“. Nuo šiol programa padengs dalį pedagogikos studijų kreditų. Tokiu atveju, neturintiems pedagogo išsilavinimo pradedantiesiems mokytojams nereikės vienu metu ir dirbti mokykloje, ir studijuoti, ir bandyti spėti į programos mokymus, kurių pradedantieji labai nenori praleisti dėl jų aktualumo.

Žinoma, laiko trūkumas – ne vienintelis sunkumas, su kuriuo tenka susidurti mokytojams. „Didžiausi iššūkiai yra psichologiniai. Tačiau ne mano, o mokinių. Užtrunka laiko, kol įtikini mokinį, kad jis / ji nėra per „bukas/-a“ suprasti matematiką ir kad aš iš tikrųjų esu pasiryžęs visais klausimais jiems padėti ir pasiruošti egzaminams, kad jie paskui įstotų, kur trokšta ir dirbtų mėgiamą darbą. Kai kurių mokinių pasitikėjimą jau pelniau, jie daug dažniau prašo mano pagalbos, rečiau drovisi. Laikau tai nemenka pergale“, – pasakoja Pavel. Jis džiaugiasi, kad ugdomi devintokai ir dešimtokai jau keliasi tikslus savo gyvenime, ieško gilesnės prasmės, su jais smagu padiskutuoti ir apie tokius dalykus.

Pašnekovai sutaria, kad grįžtamasis ryšys iš mokinių, kasdienis darbas su jais yra geriausia šios profesijos dalis nepaisant sunkumų. Vaidilė, dirbanti su 9–12 klasėmis sako, jog jai įdomu galvoti kaip prie kiekvieno vaiko prieiti, kokius metodus taikyti. Su 1–8 klasėmis dirbančiai Kristinai taip pat tenka patirti atvirų pradinukų ir kantrybę išbandančių paauglių skirtybes: „Pats gražiausias momentas, kai matai, kad vaikams išties svarbu vertybės, kad jie puoselėja svajones, nori paversti jas tikslais, to siekia mažais žingsneliais. Arba kai pajuntu atradusi ryšį su nesukalbamaisiais, kai mokiniai ateina ir klausia gal ką padėti prieš renginius ar po jų,  kai ateina  pasitarti, pasipasakoti.“ Ji sako, kad sudėtinga, kai pati išsikelia didelius lūkesčius, kai esant nuovargiui nepavyksta suvaldyti klasės ir suyra drausmė.

Svarbu megzti ryšį su mokiniais ir visa bendruomene

„Man labai svarbu pagarba sau, klasiokams, mokytojai ir mokiniams. Noriu, kad gerbtume vieni kitų laiką. Ne tik netrukdytume, bet ir padėtume vieni kitiems mokytis. Į iškilusias problemas dažniausiai žiūriu su humoru, tačiau esu reikli ir tikiuosi rezultatų“, – save klasėje apibūdina Vaidilė. 

Save charizmatiška asmenybe laikantis Pavel sako, jog geba rasti kalbą su įvairiais žmonėmis, o taip pat turi stiprų empatijos jausmą: „Niekada nenurašau jokio žmogaus kaip keisto. Taip pat mažesnis amžiaus barjeras, manau, man stipriai padeda užmegzti ryšį, įgyti mokinių pasitikėjimą. Ne kartą esu mokiniams sakęs, kad man ne trisdešimt dveji, o dvidešimt su dvylika metų patirties. Tik retkarčiais tenka atkreipti jaunų žmonių dėmesį į tam tikras ribas, kurias sutarėme. Primenu jiems, kad esu draugiškas, tačiau ne draugas.“ 

Kristinai svarbiausias dalykas – atidumas mokiniui čia ir dabar, šilto ryšio kūrimas, kurio dėka daug lengviau perteikti ir žinias. „Padeda tai, kad man įdomu bendrauti su vaikais, bet tuo pačiu tai reikalauja daug vidinių resursų. Juk kalbamės ne tik apie svajonių profesiją, darbą ar organizuojame smagias veiklas ir renginius, bet ir labai daug kalbamės apie požiūri į save, santykius su tėvais, draugais, savivertę, kartais paliečiame ypatingai jautrias, skaudžias temas, kai svarbiausia tiesiog būti šalia vaiko, palaikyti ir drąsinti“, – pasakoja ji.

Ne mažiau nei ryšys su mokiniais, svarbus ir likusios bendruomenės geranoriškumas. Mūsų pašnekovams pasisekė patekti į palaikančius kolektyvus, kuriose jaučiasi pilnaverčiais dalyviais. Pavel teigia visada sulaukiantis pagalbos tiek iš administracijos, tiek kitų pedagogų. „Jaučiuosi išties jaukiai. Visiškai nesidroviu klausti kažko ar prašyti pagalbos iš mūsų mokyklos administracijos ar net kitų mokytojų“, – sako jis.

„Mūsų didelėje ir įvairioje mokyklos bendruomenėje jaučiuosi puikiai. Pas mus visi geranoriški ir visuomet padės, patars ir paaiškins. Vienintelis minusas yra tas, kad visi labai užsiėmę, tad retai randame laiko neformaliems susibėgimams, tačiau administracija bando jų kuo daugiau įtraukti ir atsižvelgia į mūsų poreikius kiek įmanoma“, – džiaugiasi Vaidilė. 

Taip pat didelėje bendruomenėje dirbanti Kristina taip pat jaučiasi jaukiai ir žino, kad gali atsiremti į draugiškus ir nuoširdžius kolegas: „Man patinka būti dalimi to nuolat dūzgančio bičių avilio. Žinau, kad didžiausia paskata eiti į darbą – mokiniai, tačiau jaučiu labai didelį administracijos palaikymą, galiu tartis įvairiausiais klausimais, siūlyti idėjas, ateiti pasikalbėti, išsipasakoti, kas nesiseka ir kaip norėčiau, kad būtų. Bendruomenė stipri mažais dalykais, nes juntamas tas šiltas žmogiškas ryšys, bendras tikslas.“

Pabaigai paprašėme pašnekovų 5 žodžiais abibūdinti mokytojo profesiją.

Pavel: „Vienems padeda pasenti, kitiems neleidžia.“
Kristina: „Vedlys, palaikytojas, mentorius, drąsintojas, žmogus.“
Vaidilė: „Kiekvieną dieną mokomės kaip mokyti.“

Jeigu ir jums kilo mintis pasimatuoti mokytojo profesiją, kviečiame pasinaudoti programa „Pradedu mokyti Vilniuje“ ir turėti lengvesnę pradžią.

Programa finansuojama Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis.