Metų mokytojas D. Kriukas: „ Manau, kad visi mokytojai, ateidami į mokyklą, turi didesnę ar mažesnę misiją“

Praėjusiais metais ant Vilniaus metų mokytojų 2024 apdovanojimų scenos lipo ir Donatas Kriukas, Vilniaus „Vyčio“ gimnazijos technologijų mokytojas ekspertas. Jam įteiktas apdovanojimas už aktyvią visuomeninę veiklą, bendruomeniškumą bei šiuolaikiškumą. Apie visa tai šiame interviu ir kalbamės su Donatu.

Gal pradėkime nuo pačios pradžios. Kaip pasirinkote mokytojo kelią ir būtent technologijų dalyką?

Būdamas abiturientu rinkausi iš visokių variantų: architektūros, pramonės inžinerijos, matematikos ir panašių. Galiausiai sudomino studijų programa „Technologijos ir dailė“, tada siūlyta Vilniaus pedagoginiame universitete (vėliau LEU, dabar sujungtas su VDU, Švietimo akademija). Technologijos skambėjo labai universaliai, nors tiesą sakant, neįsivaizdavau apie ką tai bus, labiau žavėjo žodis „dailė“. Mat tuo metu dar tik vyko dalyko „Darbai“ pervadinimas į „Technologijos“, kaip mokinys to nežinojau. 

Įstojus ir susipažinus su studijų programa, man ji tiko ir patiko. Pataikiau gerai, nebuvo minčių stoti kitur. Į mokyklą nusprendžiau ateiti su programa „Renkuosi mokyti!” – buvome pirmoji laida. Pagal programą turėjome mokykloje dirbti bent 2 metus, o skaičiuoju jau 16-tus.

Per visus šiuos metus esate sukūręs inovatyvią ir unikalią technologijų dalyko mokymo didaktiką ir metodiką. Tikriausiai dabartinės pamokos ženkliai skiriasi nuo jūsų minėtų „Darbų“?

Kai pradėjau dirbti, technologijų dalykas buvo apipintas daugybe stereotipų: kad mokomasi gaminti valgius, pjauti siaurapjūkliu ir siūti sagas. Tačiau mane visada žavėjo kita sritis, kuri su programų atnaujinimu buvo mažai plėtojama mokyklose – gaminių dizainas. Ją pasiūliau savo gimnazistams. Šioje programoje galėjome ir siūti, ir pjauti, ir jungti skirtingas medžiagas – kurti dizaino gaminius. Vėliau patirtimi, mokymo medžiaga ir metodika atvirai dalinausi su kitais mokytojais. Galiausiai per tiek metų viskas keitėsi, nusistovėjo keli projektai, kuriuos mokiniams nuolat pasiūlau padaryti, bet ir kartu tariamės, nes vienas man svarbiausių momentų – kad mokymosi turinys būtų aktualus dabartiniam žmogui. Man atrodo, kad mokiniams dabar yra svarbu naujų konstrukcinių formų pažinimas, pavyzdžiui, kaip konstruojami kupolai, nes per tokias pamokas susipažįstame su fizikinėmis, matematinėmis, istorinėmis, architektūrinėmis ir kitomis žiniomis. Bet viskas keičiasi, tai ir užduotys natūraliai kinta.

Vaikai noriai leidžiasi į technologijų subtilybes, ar vis dėlto tenka paplušėti išlaikant jų dėmesį?

Labai skirtingai. Yra mokinių, kuriems tikrai įdomu, ateina, klausia, laukia ką toliau darysime, bet kaip ir visur yra tokių, kurie daro darbus dėl atsiskaitymo. Tai yra suprantama, visi esame skirtingi, pomėgiai ir polinkiai visų skirtingi, todėl siekiu vieno – kad mokinys turėtų ką veikti pamokos metu, siektų kiek gali pagal save. Džiugu sulaukti mokinių, kurie nori dalyvauti konkursuose, olimpiadose, bet jų kartais tenka palaukti.

Kaip papildomai reikia ruoštis technologijų olimpiadoms?

Papildomai niekaip, nėra tikslo mokinius spausti, apkrauti ar kitaip apsunkinti jų norą dalyvauti. Labai paprastai pristatau, kokie galimi variantai, kaip reaguoti į užduotis, kaip nepasimesti netikėtose situacijose ir panašiai. Jokių specialių pratybų nedarome, kad rezultatas būtų kažkoks ypatingas, manau, kad viskas turi vykti natūraliai, nenustelbiant noro kažką išbandyti, nepersitempiant.

Dirbate ne tik su mokiniais, bet ir su kolegomis pedagogais. Papasakokite plačiau apie šias veiklas.

Dalinamės tarpusavyje patirtimi, technologijų mokytojų nėra labai daug, ratas pažįstamas. Kai jaučiu, jog kažkam įdomu tai, ką aš darau, būtinai atvirai pasidalinu. Teko būti ir metodinės grupės pirmininku, tuomet organizuodavome mokinių ir mokytojų kūrybinių darbų parodas, renginius ir akcijas. Jei iniciatyvos aktualios mielai prisidedu ir padedu. Manau, kad mokytojų tarpusavio bendravimas yra labai svarbus, yra reikalinga dalintis idėjomis, bėdomis ir iššūkiais.

Apdovanojimams nominavę kolegos išties gyrė ne tik jūsų akademinius pasiekimus, bet ir įsitraukimą į mokyklos bendruomenę. Pasigirkite, ką dar papildomai darote mokyklos labui.

Mokykloje po pamokų ar ne pamokų metu praleidžiu daugiau laiko nei kontaktinių pamokų metu, nes vis kyla minčių gimnazijai atvežti baldų ar kitų daiktų iš įvairių atiduotuvių ar besidalinančių žmonių. Norisi, kad mokyklos aplinka, tiek išorinė, tiek vidinė, būtų maloni, patogi, moderni ir įkvepianti, todėl nuolat dalinuosi idėjomis kaip galima kažką keisti ar tobulinti, kad tai būtų prasminga mokyklai. 

Ryškiausias mano įsitraukimas į mokyklos bendruomenę buvo naujo vardo paieškos ir įtvirtinimas. Teko daug energijos ir laiko atiduoti šiai veiklai, nesinorėjo, kad mokyklai nebūtų skirtas vardas, kurio bendruomenė nenorėtų. Tai pavyko pasiekti. Dabar belieka dar stipriau įprasminti „Vyčio“ vardą per ugdymo veiklą. Jaučiu, kad pasukome gera linkme, ir mokyklai tai bus didelis potencialas ateityje.

Po visų darbų mokykloje dar lieka laiko sau? O gal norint pilnai įsitraukti į mokyklos gyvenimą tenka atsisakyti kai kurių hobių?

Be mokyklos dar dirbu su renginiais ir šventėmis – jas dekoruoju. Būna, kad sunku suderinti, bet randame kompromisų. Šių veiklų kaitaliojimas leidžia atsitraukti nuo vienos ar kitos, praplečia akiratį, neleidžia užsidaryti „burbuluose“. Tokiu būdu, manau, kad galiu plačiau žvelgti į skirtingus procesus. O hobis laikui bėgant atsirado vienas – augalai. Jiems laiko dar surandu savaitgaliais ir vakarais. 

Kas motyvuoja tiek visko papildomai daryti, taip stengtis? Nuolat girdime, kokia sunki mokytojo profesija, kiek bėdų švietime. O čia toks pozityvas! Kur paslaptis?

Kažkada galvojau – kodėl dar čia būnu? Gal to atsakymo visi kartais ieškome, o kartais pamirštame ir nebeiškome. Manau, kad visi mokytojai, ateidami į mokyklą, turi didesnę ar mažesnę misiją. Vieniems tai – noras turėti stabilią darbo vietą, patinka bendrauti su vaikais, kiti nori padėti jauniems žmonėms atrasti save, dar kiti nori realizuoti meninius ar kitokius gebėjimus per mokinius – tų priežasčių gali būti įvairiausių. Mane likti mokykloje motyvuoja mokinių įsitraukimas į veiklą, renginį, akciją, ar gaminio kūrimą. Galvoju, kad vienaip ar kitaip vaikai turi tapti visuomeniški, suprasti, kad vien apie save negali galvoti, kad svarbu ir tas, kuris yra šalia, žinoti kaip į jį reaguoti, kaip jam padėti ir panašiai. Būna, kad nusivylimas ištinka, bet posakis „pabandom iš naujo“ kartais būna naujas būdas vėl stengtis.

Pozityvumas, manau, padeda nepaskęsti rūpesčiuose, išlaikyti objektyvų protą skirtingose situacijose. Man atrodo, kad pozityvumo turiu daug, bet kartais netrūksta ir tiesmuko racionalumo, tad būnu pavadintas „bambekliu“. Bet visa tai iš noro, kad būtų tik geriau ir prasmingiau. Labai nemėgstu veiklų, kurios yra imituojamos arba neturi didelės ar svarbios prasmės, tada pozityvumas išsijungia.

Ar pats mėgote technologijų pamokas mokykloje? 

Kai aš mokiausi savo mokykloje Panevėžyje, tuo metu „Technologijų“ dalykas vadinosi „Darbai“. Tuomet mokykloje šios pamokos man patiko ir gerai sekėsi. Dar neseniai pas močiutę mačiau kabantį kalendoriaus laikiklį, darytą mokyklos laikais. Bet kai stojau į „Technologijų ir dailės“ specialybę, nenumaniau, kad studijuosiu tą dalyką, kurio pats mokiausi, nes kaip minėjau, žodis „technologijos“ man tada nieko nereiškė, buvo naujas terminas. Bet pasirinkau gerai.

Dėkojame Donatui už interviu ir atsidavimą savo mokyklos bendruomenei. Tegul niekada nepristinga nei pozityvuvo, nei jėgų, nei atgalinio teigiamo ryšio.

Nuotr. Karolinos Bagdonaitės, Sauliaus Žiūros