Istorijos mokytoja Edita Gervetauskaitė apie savo profesiją sako, jog tai – gyvenimo būdas

Vilniaus „Sietuvos“ progimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Edita Gervetauskaitė Vilniaus metų mokytojos 2024 apdovanojimą pelnė už inovatyvumą, kūrybiškumą bei atsidavimą darbui. Mokytojos pamokos inovatyvios ir įtraukiančios, o savo žiniomis ji dalinasi ne tik su kolegomis, bet ir už mokyklos ribų. Interviu Edita papasakojo apie meilę mokytojavimui, prioritetus ir pedagogo kelyje pasitaikančias duobes.

Paprašyta pasidalinti savo karjeros istorija, E. Gervetauskaitė sako, jog svajonių ir minčių būta daug, tačiau niekas nebuvo toli nuo bendravimo ar pagalbos žmonėms. „Buvau tas vaikas, kuris pirmas bėgdavo į pagalbą klasės auklėtojai, užstodavo silpnesnį, sutikdavo su visomis veiklomis ir pasiūlymais. Mokykloje man buvo taip gera, kad joje galėjau praleisti 24 valandas per parą, o pamokų praleidimas man buvo baisi tragedija. Kartais nesakydavau tėvams, kad prastai jaučiuosi“, – tikrai ne kiekvienam pažįstamais jausmais dalinasi Edita.

Dar mokykloje ji suprato norinti savo kelią sieti su istorija, nors ne ką mažiau žavėjo ir medicinos bei klasikinė (lotynų ir senovės graikų) filologija. „Visgi pasirinkau studijuoti istoriją. Tik vis dar labai abejojau ar iš tikrųjų noriu žengti pedagogo keliu. Nors gal tai – giminės kraujyje, nes daugelis artimųjų iš tėčio pusės – pedagogai. Netikėtas darbo pasiūlymas padėjo galutinai apsispręsti bei įrodė, jog būti mokytoja ir kryptingai vesti mokinius svajonių ir tikslų link yra pats geriausias ir teisingiausias sprendimas mano gyvenimo kelyje. Nesigailiu savo pasirinkimo. Nuoširdžiai tikiu, jog esu ten, kur ir turiu būti“, – užtikrintai sako Edita.

Paklausta, ar teko išbandyti kitas profesijas, pedagogė šypsosi ir sako, kad nuklydimas buvo trumpas – vos trys mėnesiai, per kuriuos išbandė save valstybės tarnyboje. Tačiau ten iškart suprato , kad visa tai – ne apie ją: „Nepatiko monotoniškas darbas prie kompiuterio. Jokios laisvės, kūrybos, įkvėpimo ir fantazijos, vien tik suvaržymai!“

Po šio trumpo pabėgimo Edita priėmė didžiausią iššūkį savo gyvenime – tapo ne tik istorijos mokytoja bet ir 8-okų auklėtoja. Taip pat mokytoja priklauso mokyklos tarybai, yra „Edu Vilnius“, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos koordinuojamų projektų mentorė.

„Esu kviečiama į diskusijas, seminarus, kūrybines dirbtuves. Taip pat kelinti metai iš eilės koordinuoju mokinių tarybos veiklą, esu atsakinga už dalį mokyklos renginių, nacionalinių bei tarptautinių projektų, kuriuose mano mokiniai tampa ir pirmų vietų prizininkais. Esu linkusi į nuolatinį asmeninį tobulėjimą, todėl per pastaruosius kelis metus stažavausi Turkijos, Ukrainos, Švedijos, Italijos ir Estijos mokyklose, susipažinau su šių šalių švietimo sistemomis“, – vardija E. Gervetauskaitė.

Pedagogė sako, kad visi pasirinkimai jos gyvenime įvyksta iš jausmo, iš širdies, nebijant suklysti ir jaučiant dėkingumą už kiekvieną suteiktą šansą. „Beprotiškai myliu savo mokinius ir kolegas. Aišku būna visko: pasipykstam, susitaikom, rimtai dirbam, juokaujam. Tačiau manau, kad svarbiausia – abipusė pagarba ir supratingumas. Džiaugiuosi kiekviena diena, praleista šioje bendruomenėje. Dėl jos atiduodu visą save ir dar daugiau. Kiekviena diena praleista su mokiniais – gražiausia ką turiu. Būtent jie įkvepia mane veikti bei dirbti tiek sau, tiek ir Lietuvai. Džiugina, jog net išėję mokiniai grįžta, parašo, domisi kaip sekasi. Todėl jaučiu pilnatvę dirbdama šį darbą ir supama tokios gausybės nuostabių kolegų ir ugdytinių“, – džiaugsmo neslepia Edita.
Mokytoja yra sukūrusi išsamią savo kaip klasės vadovės programą, taip pat programą darbui su specialiųjų ugdymo poreikių turinčiais mokiniais, pamokose naudosi inovatyviomis, šiuolaikiškomis priemonėmis, nepraleidžia nei vienos istorinės paskaitos, kartais tam skirdama ir savo savaitgalius: „Stengiuosi tobulinti savo pedagoginius įgūdžius, kad galėčiau geriau prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir mokinių poreikių. Bet tai taip pat išlaisvina mano kaip asmenybės kūrybines galias.“

Paklausta, kaip visoje šioje gausoje veiklų susidėlioti prioritetus, mokytoja užtikrintai atsako, jog svarbiausias prioritetas yra sukurti tokią mokymosi aplinką, kurioje tiek mokiniai, tiek ji pati jaustųsi įkvėpti, laisvi bei motyvuoti. „Dažnu atveju nuosekliai seku, kas patinka ir kas motyvuoja mano mokinius, todėl ugdymo procesą visada stengiuosi priderinti prie jų poreikių. Man svarbu, kad mokiniai nebūtų tik pasyvūs klausytojai, bet aktyviai dalyvautų diskusijose, užduotų klausimus ir išreikštų savo nuomonę, nebijotų jos apginti. Dažnai akcentuoju, kad istorijos pamokose neteisingų atsakymų nėra, yra tik mokymasis priimti skirtingas nuomones ir požiūrius. Vertinu ne tik žinių suteikimą, bet ir stengiuosi įkvėpti mokinius tikėti savo gebėjimais, formuoti stiprų vertybinį pasaulį, ugdyti gerumą bei drąsą priimant sprendimus. Svarbiausia, kad mokiniai suprastų, jog istorija – tai mes. Kiekvienas iš mūsų, savo pasirinkimais, prisidedame prie to, kas formuoja mūsų ateities pasaulį“, – savo požiūrį į ugdymą pateikia Edita.

Atsirenkant papildomas veiklas pedagogė atsižvelgia į vertybes ir asmeninius interesus, taip pat jai gerai sekasi įsivertinti, kiek laiko gali skirti papildomai veiklai, kad ši netrukdytų pagrindinėms, kiek naudos ir džiaugsmo atneš: „Mokykloje nėra nei vieno projekto, kuriame nedalyvautų mano mokiniai ar aš pati. Mano pamokas stebėjo bei gerosios patirties sėmėsi mokytojų delegacijos iš užsienio (Estijos, Ispanijos) bei Lietuvos (Kauno raj. mokytojų ir vadovų delegacija). Visos veiklos man vienodai svarbios, nes tai neatsiejama darbo mokykloje dalis. Šią akimirką ypatingą ryšį jaučiu „Dalyvaujamojo biudžeto“ iniciatyvai. Tačiau taip pat turiu prisipažinti, kad jei reikėtų rinktis vieną vienintelę, kaip pačią mieliausią ir artimiausią veiklą širdžiai, kuria vienintele norėčiau užsiimti mokykloje, tai būtų pamokų vedimas ir bendravimas su mokiniais.“

Apie savo mokinius E. Gervetauskaitė sako, jog jie yra labai įvairūs, greitai prisitaikantys prie pokyčių, kūrybiški, įgudę naudotis įvairiomis technologijomis, socialiniais tinklais ir internetiniais įrankiais. Taip pat yra itin jautrūs socialinėms ir emocinėms problemoms, neretai susiduria su dideliu emociniu bei psichologiniu krūviu, o kur dar didelis informacijos pasirinkimas internete, sukeliantis papildomus iššūkius mokantis. 

„Patraukliausios mokymo(si) priemonės, aktyvinančios mokinių darbą pamokose, yra tos, kurias mokiniai naudoja kiekvieną dieną – išmanusis telefonas, kompiuteris, interaktyvios programos ir aplikacijos. Kiekvienoje mano pamokoje, ar tai būtų naujos pamokos dėstymas, ar kartojimas, ar klasės valandėlė, joje visada figūruoja mano kurtos pateiktys (su nuotraukomis, gif'ais, trumpais vaizdo įrašais ar foniniais garsais)“, – sako Edita.

Interaktyvioje lentoje spalvotais rašikliais mokiniai brauko svarbiausias vietas, kuria minčių žemėlapius. Ugdyme naudoja plančetes (kai dirbama su LearnLab arba Padlet), mobiliuosius telefonus (kai atliekamas įsivertinimas Menti arba žaidžiami Kahoot žaidimai). Pamokų medžiagai sekti mokiniams sukurtas Google Classroom‘as. Ten mokiniai randa kiekvienos mano pamokos pateiktis, papildomą įdomesnę literatūrą ar tiesiog nuorodas. Mokiniui susirgus ar norint papildomai pagilinti istorines žinias, konsultacijos teikiamos Zoom platformos pagalba. Dirbant grupėse bei pristatant savo darbus, naudojama Wheel of Names platforma, o mokinių nusiraminimui po skambučio – Jumping Balls.

„Istorija – tokia pamoka, kurioje negalioja jokios taisyklės. Ji moko ne tik apie praeitį, padeda suprasti dabartį, skatina nekartoti praeities klaidų, bet ir moko viešo kalbėjimo, skatina kūrybiškumą, ugdo mokinių pilietiškumą, lyderystę, atskleidžia slaptus mokinių talentus IT srityje, leidžia fantazuoti bei priimti nelengvus sprendimus, ugdo kritinį mąstymą. Todėl mokytis mano dalyko mokinių įkalbinėti nereikia. Jie noriai įsitraukia į visas siūlomas veiklas, o neretai pasiūlo ir savo idėjų, yra aktyvūs pamokos dalyviai ir dažnai skundžiasi, jog istorijos pamoka baigiasi per greitai“, – džiaugiasi mokytoja.

Tačiau net ir turint tokią pozityvią patirtį, perdegimo išvengti nepavyksta: „Esu patyrusi tiek emocinį, tiek ir fizinį bei protinį nuovargį. Su šia problema pirmą kartą susidūriau dar karantino metais. Tuomet nežinomybė kaip reikės dirbti ir kaip ilgai teks būti užsidarius privedė prie ilgalaikio streso. O kur dar didelis darbo krūvis: Zoom pamokos, nuotolinių pamokų vaizdo įrašai, pateiktys, užduotys mokiniams, garso įrašai, mokinių užduočių tikrinimas kompiuterio ekrane. Nesugebėjimas subalansuoti profesinio ir asmeninio gyvenimo bei ilgalaikė įtampa privedė prie išsekimo jausmo, motyvacijos stokos. Pirmą kartą buvo kilusi mintis mesti šį profesinį kelią.“

Iš duobės išsikapstyti Editai padėjo ištvermė, užsispyrimas ir jos ramybės oazė – namai. „Mėgstu ramybę, vertinu buvimą su savimi, todėl kaip pomėgius įvardinčiau kiną, poilsį gamtoje bei keliones, kurios dėl įtempto mokslo metų tempo būna gana trumpos, tad renkuosi kokybišką poilsį kalnuose arba prie jūros. Kaip vieną iš naujausių savo pomėgių galėčiau įvardinti daržininkystę. Nėra nieko maloniau, kaip po sunkios darbo dienos užsiimti fizine veikla. Tai savotiška mano meditacija, puikus būdas atsipalaiduoti, sumažinti stresą ir atgauti jėgas“, – sako mokytoja.

Tačiau Edita taip pat sutinka, kad mokytojo darbas nėra tik profesija, tai – gyvenimo būdas, reikalaujantis didelio asmeninio įsitraukimo, empatijos ir atsidavimo: „Mokytojas yra ne tik žmogus, perduodantis informaciją. Jis formuoja vertybines nuostatas, įsitikinimus ir požiūrį į pasaulį.“

Paklausta, ar pačios mėgstamiausia pamoka taip pat buvo istorija, Edita sako, kad ir taip, ir ne: „Iki pat 11 klasės istorija nebuvo ta sritis, kuri mane ypatingai žavėjo, jos pamokas tuo metu būčiau mielai praleidusi. Ypatingą dėmesį nuo pat pradinių klasių skyriau lietuvių kalbai, kūno kultūrai ir muzikai. Ir jei kas būtų pasakęs, jog ateityje tapsiu istorijos mokytoja, būčiau garsiai iš to pasijuokusi. Viskas pasikeitė 11 klasės pradžioje, kuomet pasikeitė mano istorijos mokytoja. Tada supratau, kad istorija gali ne tik būti įdomi, bet tai yra ir mūsų tautos tapatumo dalis. Padrąsinta mokytojos, ėmiau domėtis, papildomai skaityti, ir mane taip „užkabino“, kad istorijos pamokų metu ne tik atsakinėdavau, bet net  neleisdavau pasisakyti kitiems. Istoriją pamėgau dėl jos pasakojimo pobūdžio ir galimybės atitrūkti nuo kasdienio gyvenimo. Man tai tarsi pasakos sekimas apie tikrus įvykius ir praeities įvykių įtaką šių dienų pasauliui.“

Dėkojame Editai už atvirą ir šiltą pokalbį, jos atsidavimą bei linkime išvengti perdegimų, bet ir toliau šviesti taip pat ryškiai.